Prieš tris dešimtmečius populiarumo rekordus mušęs Keistuolių teatro spektaklis „Jonas Kareivis“ sugrįžo į sceną – žiūrovų karta, užaugusi su šiuo spektakliu, šiandien į jį atsiveda savo atžalas. „Jono Kareivio“ režisierius Aidas Giniotis sako likęs ištikimas savo kūrybos principams ir neišradinėjęs dviračio: spektaklio centre – aktoriai ir jų kūrybinė energija.
Anot kūrėjo, Keistuolių teatro braižą suformavęs spektaklis šiuolaikiniams vaikams – dar aktualesnis, nei anuomet, ir įgijęs naujų atspalvių sudėtingame geopolitiniame kontekste. „Skeptiškai žiūriu į spektaklius vaikams, kurie sukurti infantiliai“, – sako A. Giniotis, atgimusiame spektaklyje su vaikais siekiantis kalbėtis apie esmines vertybes.
Sugrįžkime į „Jono Kareivio“ pradžią, 1993-iuosius. Kaip anuomet gimė šis spektaklis, kas tapo impulsu jo idėjai?
Ko gero, svarbu pasakyti, kad tai, kas vadinama Keistuolių teatro braižu ir teatrine kalba, galutinai susiformavo „Jono Kareivio“ dėka. Ankstesni spektakliai „Kitą kartą“, „Aukštyn kojom“ pagal Donaldą Bissetą buvo pati mūsų pradžia, pirmieji bandymai; statydami „Geltonų plytų kelią“ jau buvome savo vėžėse, tačiau savo stilių suvokėme ir įsisąmoninome tik per „Joną Kareivį“.
Mano mama buvo lietuvių literatūros mokytoja ir visą laiką pusiau rimtai priekaištaudavo, kad statome pagal užsieniečius autorius, tačiau nekuriame nieko lietuviško. Žinoma, skaičiau ir Aldonos Liobytės pasakas, ir Sofijos Čiurlionienės dramaturgiją, bet tai vis nelipdavo, užsienio kūrėjai pritiko labiau. Sykį grįžtęs namo iš neturėjimo ką veikti pasiėmiau Jono Basanavičiaus „Lietuviškas pasakas“ ir perskaičiau vaikystėje labai patikusią pasaką „Jonas Kareivis“. Suėmė toks juokas! Teatre ir aktorystėje įprastai ieškome logikos, motyvų, pagrindimo, o šioje pasakoje, priešingai, visi viską daro visai be ryšio, tai – visiškas nelogikos kratinys.
Knygą pasiėmiau į gastroles, kur vakare viešbutyje paskaičiau pasaką kitiems aktoriams tarsi absurdo pjesę. Visi kvatojosi, turėjome puikų vakarą, kurį iki šiol visi prisimename. Tada supratome, kad būtent šiuo raktu – per ironiją, šmaikščią kritiką – mums patinka atrakinti medžiagą. Tuomet atsirado personažai su sava logika, o gražaus santykio su Sakartvelu dėka papildėme „Joną Kareivį“ keliomis scenomis iš kartvelų ir pasakų.
Spektaklis devyniasdešimtaisiais tapo vienu esminių teatro reiškinių, buvo rodomas bene dešimtmetį, o vėliau su juo atsisveikinote. Kodėl?
Anuomet išties sulaukėme nemažos sėkmės. Su „Jonu Kareiviu“ pelnėme savo pirmą apdovanojimą – profesionaliųjų teatrų komisijos prizą, grand prix, Kauno teatrų pavasaryje, kur nurungėme visus didelius spektaklius suaugusiems. Joks vaikiškas spektaklis iki tol nebuvo gavęs pagrindinio prizo. Gastroliavome Danijoje, Austrijoje, nuolat labai daug keliavome po visą Lietuvą.
Mano galva, prie „Jono Kareivio“ sėkmės ženkliai prisidėjo tai, kad tai didele dalimi buvo epinis spektaklis, anuomet – vienintelis tokio tipo. Žinoma, prieš tai buvo didelę įtaką Keistuolių teatrui padarę „Bebenčiukas“, „Vaikų dienos“ – Dalios Tamulevičiūtės ir Irenos Vaišytės kursų, hipių kartos spektakliai, – bet jie buvo sudėlioti iš etiudų. Tuo tarpu „Jonas Kareivis“ išsiskyrė savo epine struktūra. Jo dėka mums tapo aiškus medžiagos interpretavimo būdas – tai tapo pagrindiniu teatro arkliuku.
Teatrą palikus aktoriui Robertui Aleksaičiui, aš ėmiausi jo vaidmens, o vietoje manęs Joną pradėjo vaidinti Dalius Skamarakas. Pasikeitus Jonui ir Karaliui, spektaklis tapo radikaliai kitoks. Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo premjeros supratome, kad „Jonas Kareivis“ tiesiog nebėra toks geras, koks buvo. Dėl to turėjome su juo atsisveikinti.
Visgi ratas apsisuko – praėjus dvidešimčiai metų nuo jo pabaigos, spektaklis sugrįžo į sceną nauju pavidalu. Kodėl?
Pirmiausiai šią idėją pasiūlė režisierė Ieva Stundžytė. Pradžioje pagalvojau – nejau nieko nebemoku, tik atstatinėti senus spektaklius? Vėliau mane apėmė azartas – tapo labai įdomu, kaip šią medžiagą priims šiuolaikiniai vaikai.
Turiu pastebėti, kad jie spektaklį priima netgi geriau, nei devyniasdešimtaisiais. Galbūt prie to prisideda garso, šviesų, kitų techninių parametrų kokybė, spektaklio trukmė, tačiau nemanau, kad tai – vieninteliai veiksniai. Šiltą žiūrovų santykį su spektakliu priimu kaip įrodymą, kad anuomet tikrai toli šokome. Vaikai ne tik klauso, žiūri, bet ir labai entuziastingai įsitraukia.
Man atrodo, kad „Jonas Kareivis“ šiais laikais, esamoje geopolitinėje situacijoje yra dar reikalingesnis, nei anuomet. Jis yra apie Lietuvą, apie vertybes, išdavystę, draugystę ir meilę, nedidaktiškai patriotinis – puoselėja tas vertybes, kurias ypač svarbu išlaikyti dabartiniame pasaulyje.
Šiuolaikinė kultūra aktyviai taikosi prie kintančio gyvenimo tempo, vartojimo įpročių, gebėjimo – ar negebėjimo – sutelkti dėmesį. Tuo tarpu Keistuolių teatras, atrodo, išlieka ištikimas savo pirminiams kūrybos metodams ir nesikeičia taip sparčiai, kaip tai daro daugybė kitų reiškinių. Ar tai – sąmoningas pasirinkimas?
Nepasakyčiau, kad tai yra apmąstyta – ko gero, tie principai veikiau ateina iš vidaus. Kai pradėjome savo teatro veiklą, puoselėjome ir kūrėme savo teatrinį stilių, būtent taip mąstėme ir kūrėme. Ko gero, šiandien, nors mąstymas ir yra kiek pasikeitęs, jo esmė, o čia pat – ir kūrybos būdai, – išlieka tie patys. Žmonės trisdešimt metų eina į Keistuolių teatrą ne dėl to, kad jis prestižinis ar puikioje vietoje. Jiems Keistuoliai iš esmės tinka. Kiekvienas kūrėjas jaučia, kada žiūrovai tiesiog atsėdi spektaklį, o kada – į jį įsijungia. Mūsų žiūrovai pastarąjį dalyką daro labai nuoširdžiai.
Nors daug kas gali keistis, esminės vertybės išlieka. Pavyzdžiui, man teatras visuomet yra tapatus aktoriui. Kai dar devintajame dešimtmetyje į teatrą aktyviai pradėjo skverbtis medijos, į tai žiūrėjau skeptiškai. Jau tuomet Vokietijoje žiūrėdavau spektaklius, kuriuose privalomi atributai buvo vaizdo projektorius, scenos šone pastatytas mikrofonas. Tai buvo teatro šiuolaikiškumo, naujumo išdava. Praėjo keturiasdešimt metų, o mums tai vis dar yra privalomi šiuolaikinio teatro atributai.
Puikiai suprantu technologijas kaip papildomą raiškos priemonę, bet jei jos pradeda užmušinėti aktoriaus energiją, jo siunčiamą žinutę, jei vizualusis elementas pradeda dominuoti, mane tai erzina. Žinoma, tai yra kiekvieno kūrėjo asmeninis pasirinkimas. Manęs nuo vaikystės neapleidžia supratimas, kad teatras yra vienintelis menas, kurio dėka žmogus gali bendrauti su žmonėmis, kurti istoriją čia pat, gyvai, klysdamas, betarpiškai. Dėl to man teatre visada įdomiausias yra kūrėjas, o ir Keistuolių teatro stilius visuomet buvo apie tai. Keistuolių teatrą įkūrė aktoriai, jis – kūrėjų, ne prodiuserinis, teatras. Tai nekinta.
Pakalbėkime apie aktorius – kaip naujai komandai sekėsi perimti šią medžiagą, su ja atrasti ryšį? Ar kūrybinis procesas dabar ženkliai skyrėsi nuo to, kuris vyko anuomet?
Yra vienas pagrindinis skirtumas – prieš trisdešimt metų mes viską kūrėme atsispirdami nuo pasakos, taigi, nuo nulio, viską sugalvojome dirbdami drauge. Net negalėčiau pasakyti, kad buvau pagrindinis dramaturgas – beveik viską darėme kartu. Tuo tarpu naujoji „Jono Kareivio“ karta turėjo gerokai daugiau iš anksto išieškotų dalykų. Man buvo įdomu, kaip jie tai priims, gal jiems visa tai bus svetima? Buvau pasiryžęs daug ką keisti iš pagrindų. Visgi to neprireikė.
Vienu metu sunerimau, kad vis atsimušu į jau pramintus kelius, tas pačias mizanscenas, kurias kūrėme anuomet. Pamaniau, kad reikia pamėginti viską drauge perkurti iš naujo. Paeksperimentavome su viena scena – kaip mums iš vežimų sukomponuoti laivelį? Sukome galvas gerą valandą, kol galiausiai suvokiau – kokia nesąmonė! Prieš trisdešimt metų mes lygiai taip pat valandą stumdėme tą laivelį ir abusyk rezultatas išėjo toks pat. Šitaip pasitikrinau – neverta išradinėti dviračio. Juolab, kad aktorių komanda buvo labai geranoriška ir azartiška, jiems viskas lipo, buvo organiška, artima.
Visus 35–erius teatro gyvavimo metus bene svarbiausia jo ašis yra kūryba vaikams. Keistuolių teatrui tik įsikūrus buvote novatoriai, galima sakyti, kad tapote pradininkais tokio teatro vaikams, kokį pažįstame šiandien. Paradoksalu, bet situacija menkai pasikeitė – nors praėjo trys dešimtmečiai, ypač turtingame sostinės kultūriniame gyvenime teatro vaikams vis dar stinga. Kaip manote, kodėl kūrėjai nesiima šios auditorijos?
Nes tai – neprestižiška. Atvirai pasakius, po Keistuolių teatro ankstyvos sėkmės atsirado begalė trupių, kurios ėmėsi kurti vaikams. Iš šono, ko gero, atrodė, kad mes užčiuopėme aukso gyslą – suaugusieji myli, vaikai dievina, pinigai liejasi kaip iš gausybės rago… O juk iš tiesų taip nebuvo. Dėl to kiekviena trupė, kuri bandydavo iš kūrybos vaikams išspausti auksą, labai greitai baigdavosi.
Galbūt būtų per stipru sakyti, kad teatrui vaikams reikia pasišventimo, bet tuo neabejotinai reikia gyventi. Mes nenusprendėme vaidinti vaikams tik todėl, kad niekas to nedarė, nesiekėme užpildyti nišos, tiesiog darėme tai, kas mums buvo artima ir įdomu. Mums patiko šėlti ir išdykauti, o dėka tokių spektaklių, kaip „Jonas Kareivis“, iš to dūkimo susiformavome savo braižą.
„Jono Kareivio“ muzika, sukurta su Andriumi Kulikausku, buvo tikrai išskirtinė. Niekas taip rimtai vaikams negrodavo! O aš norėjau, kad ta muzika būtų ir šiuolaikiška, ir hipiška, ir su etnografiniais motyvais… Ilgai prie jos dirbome, pasikvietėme aukščiausio lygio muzikantus – violončeles, smuikus, kankles, pučiamuosius. Tai atspindi mūsų požiūrį į vaikus kaip žiūrovus. „Joną Kareivį“, kaip ir kitus Keistuolių spektaklius vaikams, man nėra gėda rodyti suaugusiems. Vaikas nėra kvailesnis žiūrovas.
Skeptiškai žiūriu į spektaklius vaikams, kurie sukurti infantiliai. Galbūt kai kuriuos klausimus su vaikais verta gvildenti kiek paprasčiau, tačiau juk ir suaugę kalba tiek sudėtingomis, tiek paprastomis temomis. Manau, kad teatro kalba universaliai turi būti aiški, prieinama ir be melo. Aišku, scenoje mes kuriame iliuziją, vaidiname, savotiškai apgaudinėjame, tačiau tai darome ne tam, kad apkvailintume žiūrovą, o tam, kad pasakytume kažką labai nuoširdaus. Gyvenimo ratas sukasi neprognozuojamai, bet jaučiu, kad ilgainiui visi grįšime prie tų paprastų dalykų, nuo ko Keistuoliai pradėjo.
