N – 14
Režisierius – Aidas Giniotis.
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė.
Zelu, Turkio spalvos monstras – Matas Pranskevičius, Jurgis Marčėnas
Dardane, Sakartvelo princesė, Taero mylimoji – Jovita Jankelaitytė/Justina Smieliauskaitė
Taeras, Nankino princas – Jurgis Marčėnas, Matas Pranskevičius
Fanfuras, Nankino valdovas, Taero tėvas – Dalius Skamarakas
Gulindi, vergė, antroji Fanfuro žmona – Judita Urnikytė
Smeraldina, Dardane tarnaitė – Diana Kamarauskaitė
Trufaldino, Taero tarnas – Vaidotas Žitkus
Leandro – Jonas Šarkus
Tartalja – Lukas Auksoraitis
Brigela, gvardijos kapitonas – Danas Kamarauskas
Pantalone – Darius Auželis
Trukmė – 3 val. (su pertrauka)
Premjera 2024-05-10
Keistuolių teatre – tikrų tikriausiuose commedia dell’arte lietuviškuosiuose namuose – atgimsta dar viena genialiojo italų dramaturgo Carlo Gozzi pjesė, įtrauksianti į magijos, metaforų, simbolių, muzikos ir taiklios ironijos kupiną teatro šventę.
XVI amžiuje Italijoje užgimęs commedia dell’arte netruko apžavėti kone visą Europą, o jo įtaka nusidriekė šimtmečius į priekį. Neblėstančio populiarumo ir publikos prielankumo paslaptis slypėjo kaukėse – personažuose, kurių kiekvienas buvo lengvai atpažįstamas tiek mažiausiame kaimelyje, tiek prašmatniausiame didmiestyje. Vis tie patys personažai sukdavosi vis naujuose aistrų ir vietos aktualijų sūkuriuose, kurdami žiūrovus prikaustantį muzikos, šokio bei sąmojo derinį.
Įspūdingasis commedia dell’arte neaplenkė ir Lietuvos – tiesa, kelis šimtmečius pavėlavęs. Žanro meistras ir, nesumeluosime, Carlo Gozzi vietininkas lietuviškojoje žemėje – režisierius Aidas Giniotis – mūsų šalies žiūrovus supažindins jau su penktąja commedia dell’arte pjese!
C. Gozzi „Turkio spalvos monstras“ pagal geriausias žanro tradicijas – ryški, jausminga, magiška bei viltinga tragikomedija, nardinanti į meilės ir keršto, klastos ir stebuklų sūkurį, gyvybingai sukamą improvizuojančių aktorių. Mistiškame Nankino mieste besiskleidžianti istorija galėtų vykti kiekvienoje ir čia pat nė vienoje kitoje pasaulio vietoje; personažus ištinkantys įvykiai – universaliai atpažįstami ir gyvenimiški, o čia pat – tokie gaivališki ir magiški, kad nuobodulys žiūrovų salėje niekaip neatras vietos.
„Turkio spalvos monstras“ ir kaukėtieji jo personažai kviečia šiomis dienomis ypač svarbiam veiksmui – įžvelgti tai, kas slypi giliai viduje. Tai – alegorinė istorija apie autentiškumą bei savastį įkalinančias kasdienybės kaukes, kvietimas nepasiduoti fizinių kūnų ir blizgių viršelių apžavams, o verčiau išvysti tai, kas pamatoma užmerkus akis ir atvėrus širdį.
