Aš buvau pirmas laisvas paukštis Lietuvos teatrų padangėje. Vieni mane vadino balta varna, kiti tiesiog Albertina, treti abejojo, ar aš iš vis paukštis... KEISTUOLIŲ TEATRO KRONIKA Vadinkim tai kronika, nors aš pati kartais neskiriu, kur gandai, o kur teisybė, nors beprotiškai myliu ir viena, ir kita. O apsidraust nuo subjektyvumo stengsiuos rašytine kitų nuomone. Dėl nelemtų santvarkos eksperimentų po pirmųjų aktorystės mokslo metų kursas skyla perpus. Didesnė dalis vaikinų išeina „savanoriais“ į Sovietų armiją. Likę septyni žmonės baigia mokslus Aktoriaus meistriškumo katedroje 1986 metais. Diplominiai spektakliai rodomi Jaunimo teatre. Diplomantai I. Balsytė, A. Giniotis, S. Jačėnas atsisako pasiūlymo dirbti Šiaulių dramos teatre, jau tada puoselėdami svajones apie nepriklausomą teatrą. Bet „kultūrinis planavimas“ Lietuvoje nenumato, kad ir žadėto, miniatiūrų teatro steigimo, tad trijulė lieka už valstybinių teatrų borto. Iloną pakviečia dirbti į Dainos teatrą, kur ji susipažins su kompozitoriumi Andriumi Kulikausku, kur pasisems koncertinės patirties iš Vytauto Kernagio, kur dainuos, vaidins, sukurs visiems įsiminusį „Mis Stagnacijos“ šaržą. Sigutis taps Valstybinės filharmonijos skaitovu, koncertų vedėju ir režisieriumi. Aidas liks Aktoriaus meistriškumo katedroje, mokysis pedagogo amato iš savo mokytojos profesorės I. Vaišytės ir, jau būdamas dėstytoju, sulauks grįžtančių iš armijos savo buvusių kurso draugų. |