Apie

1989 metais, atsitiktinai ar neatsitiktinai, per Tris Karalius, trys tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – LMTA) studentai ir jų dėstytojas nusprendžia žengti „perestroikos“ laikais visai suprantamą žingsnį – steigti kooperatyvą. Tiesa, kiek neįprastą, skirtą ne pirmojo privataus verslo vaisiams raškyti.

Kooperatyvą ketvertas pavadina paprastai – „Teatras“. Kai esi pirmas toks, nepriklausomas, niekaip geriau ir nepasivadinsi. Tik po kelerių metų paaiškėja, kad geriau pavadinti gali žiūrovai: žavu, o gal kiek ironiška, kad ir šiam pavadinimui – Keistuoliai – buvo lemta tapti beveik bendriniu žodžiu.

Keistuolių teatras tapo namais ne tik žmonėms, jį pradėjusiems skurdžioje, Nepriklausomybe tik pradėjusios alsuoti Lietuvos buityje ir iki šiol kuriantiems jį savo rankomis. Sostinės teatrų arealo periferijoje, sovietinės industrinės statybos dangoraižyje atkakliai šaknis įleidęs ir išaugęs visapusiškai laisvas.

Keistuolių teatras tapo namais daugybei kuriančių ir stebinčių sielų, mokančių atrasti bei perskaityti bendrą keistuoliškumo kodą, nepasiduodantį įprastai kalbai. Ištisoms kartoms kelionė į Spaudos rūmus – nesvarbu, kartą metuose ar kiekvieną rytą, – reiškia sugrįžimą namo vieniems – į vaikystę, kitiems – į saugią vietą, kurioje nebaisu savo keistumo, savo nežinojimo, ar visada pakeliui su tuo, kas įprasta ir normalu pagal nerašytas, bet mažumėlę dusinančias taisykles. Dar kitiems – o tiksliau, keturioms aktorių ir režisierių kartoms, – tai sugrįžimas į kūrybinius namus, į kas kelerius metus vis pasipildantį ratą žmonių, siejamų ne vien darbo ir priešpremjerinio adrenalino, bet ir gyvo, kartais iki skausmo stipraus ryšio, beprotiškiausių idėjų, paliečiančių tekstų, muzikos, meilės scenai, vienų kitiems bei gyvenimui su visomis jo keistenybėmis.