Keistuolių teatre Giedrių Kielą galima išvysti įvairiuose spektakliuose – nuo legendinio „Geltonų plytų kelio“ iki juodojo humoro kupino „Pagalvinio“ bei naujausios premjeros „Pelėkautai“. Kiekvienas jų jam skirtingas kūrybinis iššūkis. Apie stresą, sceną, kūrėjo atsakomybę ir bendrakūrystę su žiūrovu – pokalbis su aktoriumi Giedriumi Kiela.
Giedriau, kaip pats jautiesi Keistuolių teatre – kas tau artimiausia?
Mūsų kursą rinko Aidas Giniotis ir Vladas Bagdonas, jis buvo formuojamas būtent Keistuolių teatrui. Čia jaučiuosi kaip namuose: tai mūsų kūrybinė erdvė, kurioje galime kurti, klysti ir, iš esmės, gyventi – gyventi aktoriaus gyvenimą.
Ar prisimeni momentą, kada pajutai, kad scena yra tavo vieta?
Sunku pasakyti, bet turbūt tokie dalykai užgimsta dar vaikystėje. Aš iki šiol nežinau, ar scena yra mano vieta – ji kelia daug streso ir įtampos, bet kartu suteikia adrenalino, net tam tikro savęs surinkimo iš naujo. Tai žavi, nors būti scenoje nėra lengva. Tai daug kainuoja – aktorystė yra psichofizinė profesija, nes žmogus pavargsta ir psichiškai, ir fiziškai. Aktorių lyginu su įkraunamomis baterijomis: scenoje turi atiduoti viską, o paskui mokėti vėl pasikrauti. Iš tiesų, didele dalimi dėl to streso ir esi šioje profesijoje, nes tai adrenalinas, o mes, aktoriai, adrenaliną mėgstame – kaip žmonės, šokantys su parašiutu. Stresas yra neatsiejama scenos dalis, o skirtingi aktoriai su juo tvarkosi skirtingai, kiekvienas savaip. Man stresas iš dalies net malonus.
Kurie vaidmenys tau paliko ryškiausią pėdsaką?
Kalbant apie Keistuolių teatrą, be abejonės, tai mūsų diplominis spektaklis „Luošys iš Ainišmano salos“ ir „Meilė ir mirtis Veronoje“. Nors pastarajame neturėjau didelio vaidmens, visas procesas ir spektaklio gyvavimo laikas buvo labai malonus. Tai buvo nemaža komanda ir didelis pastatymas, palikęs ryškų pėdsaką mano gyvenime. Labai noriu paminėti ir spektaklį „Geltonų plytų kelias“, kurį vaidiname jau daugiau nei dešimt metų. Spektaklis buvo atnaujintas, keitėsi kartos, o žiūrovai jį vis dar labai myli – bilietai visada išparduoti ir tai be galo džiugina.
Kadangi prakalbome apie spektaklius, konkrečiau norėčiau paklausti apie „Pagalvinį“ – vieną iš režisierės Ievos Stundžytės darbų, kuris jau rado savo publiką Keistuolių teatre. Jame kuri detektyvo Tupolskio vaidmenį. Kaip pasikeitė jausmas nuo pirmųjų rodymų iki dabar?
Kaip jau minėjau, vienas iš mūsų diplominių spektaklių buvo „Luošys iš Ainišmano salos“, todėl „Pagalvinis“ tam tikra prasme yra tąsa, nes tai to paties dramaturgo Martino McDonagh pjesė. Jo kūryba labai artima mūsų kursui – patinka jo humoras, situacijų ir personažų konstravimas. Man jis atrodo puikus dramaturgas, kino režisierius ir scenaristas, labai plataus kūrybinio mąstymo žmogus. Be to, man apskritai artima anglosaksiška kultūra, todėl jo kūryba man labai prie širdies.
„Pagalvinis“ yra daugiasluoksnė medžiaga, todėl buvo įdomu ją statyti ir repetuoti. Tai nėra tipiškas Keistuolių teatro spektaklis. Nors pjesėje netrūksta humoro, tai toli gražu ne komedija. Čia ryškus juodas humoras, o temos gana rimtos. Vis dėlto spektaklis yra lengvesnis, todėl jį malonu žiūrėti. Labai džiaugiuosi, kad šį spektaklį pamėgo jaunimas. Paaugliai paprastai į teatrą eina nelabai noriai, nes dažniau renkasi koncertus ar kiną, tačiau „Pagalvinį“ žiūri su susidomėjimu. Vyresnių klasių mokiniai mielai ateina į spektaklį ir, panašu, jame atranda kažką artimo sau. Jie supranta juodą humorą, atpažįsta temas, kurios jiems aktualios – laisvo žmogaus ir draudimų sandūrą, kūrėjo ir sistemos konfliktą, skirtingų pasaulių susidūrimą. Man atrodo, kad būtent dėl jaunos publikos šis spektaklis įgavo naują kvėpavimą.
Koks tavo santykis su detektyvu Tupolskiu, kurį įkūniji „Pagalvinyje“ – kuo jis tau artimas? O kuo visiškai svetimas? O galbūt kažkas šiame vaidmenyje dar yra neįminta paslaptis?
Jis nėra malonus personažas, todėl negalėčiau sakyti, kad man artimas. Vis dėlto tokie vaidmenys visada įdomūs. Blogis turi daug išraiškos formų ir atspalvių, todėl kurti ir vaidinti tokį personažą yra smalsu. Kuo vaidmuo toliau nuo manęs, tuo įdomiau, nes tada reikia sukurti personažą nuo nulio bei atrasti to žmogaus logiką.
Jeigu reikėtų savo personažą apibūdinti vienu žodžiu – koks jis būtų?
Sunku taip įvardinti, bet, remiantis pačiu spektakliu, sakyčiau – blogasis policininkas.
Jei Tupolskis užduotų tau klausimą apie tavo gyvenimą – kokio klausimo labiausiai bijotum?
Tokio, į kurį neatsakydamas gaučiau kulką į galvą. Tupolskis yra griežtas žmogus – tiek sau, tiek aplinkai. Jame mažai empatijos, jis nesigaili kitų žmonių, tačiau visi turi savo logiką. Jis tiesiog dirba savo darbą ir daro tai gerai. Aktoriaus darbas yra ginti savo vaidmenį – rasti būdą pateisinti jo logiką. Gyvenime tenka vaidinti įvairius personažus, ne tik gerus, bet ir labai blogus, net maniakus. Svarbu suprasti, kad tokie žmonės negimė tiesiog blogi – dažnai jie yra aplinkybių aukos arba suformuoti vaikystės patirčių. Reikia atrasti personažo logikos priežastis. Tai aktoriaus darbas, kuris nebūtinai malonus, bet labai įdomus. Svarbu nesusitapatinti su personažu ir mokėti atsiriboti.
Aktorius turi provokuoti žiūrovą fantazuoti. Man labiausiai priimtinas kelias yra kurti kartu su žiūrovu – aktorius nubrėžia tam tikrą punktyrą, keliuką, kuriuo žiūrovas gali „eiti“, jaustis drąsiai ir kartu su aktoriumi fantazuoti.
Ar yra scena, kurios labiausiai lauki šiame spektaklyje?
Yra scena, kur Tupolskis pats vietoje parašo apsakymą ir klausia profesionalaus rašytojo: „Ar tau patinka?“. Ši scena yra tiek juokinga, tiek graudi – joje yra parako.
Spalio 24-25 dienomis Keistuolių teatre įvyks „Pelėkautų“ pagal Šekspyro „Hamletą“ premjera. Tai dar vienas Ievos Stundžytės spektaklis, kuriame vaidini. Ką galėtum pasakyti apie darbą su režisiere?
Ieva yra mano kursiokė, mes pažįstami nuo 2002 metų, daugiau nei du dešimtmečius. Tai nėra pirmas spektaklis, kuriame su ja dirbu, todėl gerai pažįstu jos darbo metodus. Man labai patinka, kad Ieva yra atvira ir nuoširdi – ji neina į kompromisus su savimi, turi aiškius tikslus ir atkakliai jų siekia. Ji suteikia aktoriams daug laisvės improvizacijai ir kūrybai, leidžia siūlyti idėjas, mąstyti kartu ir atrasti, kas teatro procese iš tiesų įdomu. Su ja nereikia tik vykdyti režisieriaus nurodymų – nereikia būti marionete. Esame bendrakūrėjais ir turime savo indelį į darbą. Ieva visuomet atvira dialogui, kartais požiūriai gali skirtis, kartais sutapti. Su ja lengva rasti bendrą kalbą ir kartu kurti.
Ėmėtės klasikinės medžiagos, bet ryškinate būtent „Pelėkautų“ temą. Kaip pats galvoji, kodėl?
Tai klasika, tačiau ją reikia atrakinti šiuolaikiniu rakteliu. Reikia užduoti klausimą – kuo šis kūrinys aktualus šiandien? Šiuo atveju skaitant „Hamletą“ kartais atrodo, kad tai kažkokia senovė, kažkas užmiršto, nepažinto. Todėl klasikoje visada įdomu rasti tinkamą raktažodį. Pelėkautų tema yra užkoduota kūrinyje – šiuolaikiniame pasaulyje visi esame tam tikruose pelėkautuose. Daug kas nuo mūsų nepriklauso, tampame aplinkybių aukomis, sprendimus priima kiti – nepažįstami, svetimi. Ta pati karo tema, taip pat dabartinio kultūros protesto aktualijos, kai ateina paskirti žmonės ir supranti, kad esi tam tikruose spąstuose. Todėl pelėkautų tema išlieka aktuali šiandienos žmogui.
Pabaigai noriu užduoti bendresnį klausimą. Kas tave labiausiai įkvepia scenoje – partneris, žiūrovai ar dramaturgija?
Be abejonės, teatras neįmanomas be žiūrovo – jis neegzistuotų be jo. Be partnerio spektaklis gali egzistuoti, be pjesės – taip pat, nors scenos veiksmas visada kuria tam tikrą dramaturgiją. Tačiau žiūrovas yra viena esminių teatro sudedamųjų dalių. Žiūrovas ateina pažiūrėti, kaip aktorius meistriškai jį „apgaus“ ir, kaip sakiau, pakvies keliauti kartu bei mąstyti tam tikromis temomis. Man asmeniškai, kaip žiūrovui, visada nuostabu pasileisti į bendrą kelionę su aktoriais, režisieriais, dailininkais, kompozitoriais, kurie kviečia į savo pasaulį.
Ačiū už pokalbį!
Bilietus į režisierės Ievos Stundžytės spektaklius „Pagalvinis“ ir „Pelėkautai“, kuriuose vaidina Giedrius Kiela, galite įsigyti portale bilietai.lt
