Keistuolių teatras pastarąjį laikotarpį be atvangos mini teatro kūrėjų jubiliejines sukaktis ir kelyje nestoja – repertuarą pildo vis naujomis premjeromis. Viena jų – ilgamečio teatro aktoriaus Daliaus Skamarako režisuota „Kalnų ežero paslaptis“. Kokiomis mintimis ir atradimais šiandien gyvena teatro kūrėjas, ir pats ne taip seniai atšventęs savo jubiliejinį gimtadienį?
– Daliau, baisiau ruožas iki penkiasdešimt ar po penkiasdešimt?
– Man baisiau buvo ruožas iki keturiasdešimt. Daug girdėjau apie vidurio amžiaus krizę ir galvojau, kad ji mane ištiks, bet išaušo kita diena ir gyvenau toliau.
Apie penkiasdešimt rinkausi daug negalvoti ir pasidaryti sau dovaną. Surengiau koncertą su savo jaunų dienų muzika, į Keistuolių teatrą pakviečiau savo draugus ir atvėriau jiems savo kitą, – gal pažįstamą, o gal visai ne, – pusę.
Švenčiau taip, kad neliko jėgų pagalvoti – penkiasdešimt ar trisdešimt penkeri. Jaučiausi laimingas ir išsipildęs.
– Kokia muzika skambėjo jubiliejinio koncerto metu?
– Pankrokas – mano ir draugų kurta muzika, kai buvome aštuoniolikos. Kai kurių dainų tekstai – naivoki, kai kurie – iš tikrųjų naivūs, kas ant seilės – tą ir dainuoji. Praėjus laikui, norėjosi ir pačiam prisiminti, koks tas etapas buvo.
– Kuriuos savo gyvenimo įvykius pavadintum savo didžiausiais pasiekimais?
– Svarbiausia man – kad atsidūriau Keistuolių teatre. Laikui einant vis labiau tai suprantu. Atiduodu tam savo jėgas, investuoju čia savo galimybes, esu laimingas savo darbe, Keistuolių teatras man yra antroji šeima.
Keistai gyvenimas sudėliojo, kad galėjau įstoti ir studijuoti pas režisierių Joną Vaitkų, pas Dalią Tamulevičiūtę, į jos kursą stoti ruošiausi rimtai – važiavau į konsultacijas, bet į stojamuosius nebenuvykau. Atsikėliau stojamųjų rytą, ir… nebenoriu, nedžiugina.
Kitais metais Keistuolių teatras rinko kursą. Pakviečiau draugą, kad mane palydėtų, nes man taip nedrąsu, aš visiškas intravertas, nepažįstu Vilniaus. Čia, Keistuolių teatre, ir vyko stojamieji, teatro koridoriuose visą dieną pulkas jaunų žmonių repetuoja, atranka nuo ryto iki vakaro, aš tiesiog pralaukiau visą dieną.
Po pirmojo turo atrankos vakare iš salės išėjo Aidas Giniotis ir sako: „Tai ką, šiandien ačiū, viskas.“ Mano draugas mane stumtelėjo – taigi šitas dar nepraėjo. Ir štai aš čia.
– Metų pabaigoje Keistuolių teatro repertuaras papildytas pirmąja tavo režisuota premjera – spektakliu „Kalnų ežero paslaptis“. Kaip tau ši patirtis?
– Supratau vieną dalyką: aš nesu tikras režisierius ir kurdamas spektaklį mąstau kaip aktorius. Kol spektaklio medžiaga buvo tik ant popieriaus, tol viskas man atrodė labai logiška, gerai papasakojama, bet kai reikėjo visa tai perkelti į sceną – viskas galvoje ėmė griūti.
Buvo laikas, kai kurdamas spektaklį miegoti eidavau antrą valandą nakties, o atsikeldavau ketvirtą, ir toliau galvodavau. Ši režisieriaus darbo pusė man… nelabai.
Režisuoti spektaklį yra lyg lįsti į ežerą, kurio nepažįsti. Nežinai dugno, ežero gylio, žiūri, kad duobės ar akmens nebūtų, brisdamas stebi kiekvieną savo žingsnį. Tik gerokai vėliau gali pamažu plaukti, maudytis, nardyti, imi mėgautis ežeru.
Spektaklio planą įvykdžiau, nes jį kartu kurti kviečiau žmones, kuriuos gerai pažįstu. Žinau, kaip jie dirba ir kiek daug gali. Nepažįstant aktoriaus būtų tekę nudirbti daug daugiau režisūrinio darbo.
Spektaklio komanda mano idėją labai gerai pajuto ir savo darbu sukūrė mažą keistuolišką šou vaikams, kurio ir norėjau. Keistuoliška nėra tik dainos, nėra tik spektaklis. Keistuoliška yra komandos žaidimas, vadinu tai žaidybvaidyba, iš to kyla spektaklio gyvumas.
– Koks pojūtis iš šono stebėti savo režisuotą darbą, kuriame, beje, ir pats vaidini?
– Kai pirmą kartą rodėme spektaklį, aš užkulisiuose stovėdamas ir stebėdamas vaikus, pirmuosius spektaklio žiūrovus, labai išsigandau. Galvojau: „kodėl jie tyli? Jiems neįdomu.“ Tada suvokiau, kad čia vaikai. Jeigu jiems neįdomu, jie vietoje nesėdi ir nežiūri.
Kiekvienas spektaklis turi savo visiškai kitokią publiką, kuri spektaklį patikrina. Šventiniu laikotarpiu turėjome labai gerą progą jį patikrinti ir sustiprinti. Sausis, manau, bus tas metas, kai imsiu justi atatranką, imsiu justi nuovargį, pasijausiu nusilpęs ir susirgsiu.
– Keistuolių teatre kuri tris dešimtmečius. Kokios šiuo metu tavo profesinės svajonės? Išbandei režisūrą. Norisi pakartoti?
– Režisūros vėl imčiausi tik po reabilitacijos. Procesą kartočiau tik turėdamas neįtikėtinai gerą medžiagą, labai gerą komandą. Tai nuolat besikeičiantis kūrybinis procesas, režisūros neužtikrintumas mane gąsdina.
Aktorystės amate yra kitaip – turi savo daržą, savo kontrolės ribas. Režisierius turi aprėpti viską.
– O vaidmenys, kuriuos norėtum atlikti?
– Aš dažnai klausiu savęs – gal aš neturiu didelių ambicijų? Nežinau to vaidmens, kurio aš labai labai norėčiau.
– Bet ar laikui bėgant jauti, jog lieka neįdarbintų raumenų, kuriuos, kaip aktorius, norėtum treniruoti? Yra ir amplua faktorius, kurį aktoriams dažnu atveju primetame ir tam tikra prasme aktorių uždarome. Ar jauti tai?
– Taip, aš vaidinu arba banditus, arba visiškus durniukus. Aš tam įtakos daryti negaliu. Yra tam tikri mano vizualiniai duomenys, kuriuos įdarbinęs aš galiu išpildyti užduotį.
Prisimenu, turėjome mūsų kurso diplominį spektaklį „Liūdnojo vaizdo riteris“, kuris gana ilgai gyvavo Keistuolių teatro repertuare. Jame aš turėjau Sanča Pansos vaidmenį.
Diplominiuose spektakliuose buvome raginami pasirinkti norimą vaidmenį, išsibandyti kaip aktoriai. Aš pasisakiau, jog norėčiau Don Kichoto vaidmens. Kai visi ėmė iš manęs juoktis, aš lengvai supykau, išbandžiau tą vaidmenį, bet supratau vieną dalyką: juk visada, matydami kokį nors žmogaus tipažą, numanome vaidmenį, kurį jis turėtų atlikti.
Būtų labai alternatyvi spektaklio variacija, jei aš atlikčiau Don Kichoto vaidmenį. Susitaikiau su tuo, kad esu žemas, striukas, trumpom kojom, juokingu balsu.
Būdavo tokie išsikelti sau lūkesčiai: jei turėčiau tą – galėčiau tą. Paskui tuos savo trūkumus ėmus teisingai išnaudoti, jie tapo mano galia, privalumu.
– Metų pradžia. Esame tokioje keistoje istorijos ir įvykių tėkmėje, kai sunku nuspėti, kokie bus metai, kokio sulauksime pavasario. Su kokiomis mintimis pradedi Naujuosius?
– Nerimas yra, jis stiprus, visi mes jį jaučiame. Bet prisiimu sau misiją – palengvinti žmogui, kuris ateina į teatrą, bent šią akimirką, kad čia jis pamirštų viską, su kuo jis įprastai gyvena.
Tai gal ir saviapgaulė, bet matyti žmones po spektaklio šiek tiek kitokius, per valandą ar dvi pasikeitusius, yra stipru.
Matyt, svarbiausia tai, kad kas buvo – jau buvo, kas bus – turėk drąsos priimti, o svarbiausia yra dabar, įdėk pastangų, kad tuo pasidžiaugtum.
O šią akimirką aš labai noriu grįžti namo ir jau pasislėpti, nes jaučiuosi pavargęs. Norėčiau laisvadienio, kai visą dieną guliu apsiklojęs galvą, iš manęs nieko nereikia nei katinui, nei šuniui, nei šeimai, aš guliu ir nejudu. Tokia mano maža svajonė.
Kalbėjosi Lina Macevičienė