„Kai kurie kolegos nori būti scenos priekyje, nori būti geriausiai matomi, žaižaruoti, o aš galiu stovėti ir scenos gale – nesvarbu, koks mano vaidmuo. Svarbiausia man kurti teatrą“, – LRT.lt sako 60-mečio jubiliejų pasitinkantis kūrėjas, Keistuolių teatro ir „Atviro rato“ siela Aidas Giniotis. Nors su jo kuriamais personažais ir spektakliais užaugo ne viena karta, o A. Giniotis yra vienas geriausiai atpažįstamų Lietuvos veidų, apie gyvenimą už teatro ribų jis kalba retai. „Nenoriu kitiems būti įdomus savo gyvenimu, noriu būti įdomus savo darbais“, – šypteli jis.
– Pasitinkate 60-mečio jubiliejų, tas apvalus skaičius kelia kokių nors minčių ar pamąstymų, galbūt gąsdina ar džiugina?
– Sakoma, kad senatvės tragedija yra ne tai, kad jautiesi senas, o tai, kad jautiesi jaunas. Viduje ir aš esu ne ką vyresnis už tą jaunuolį, kuris, baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), pradėjo kurti Keistuolių teatrą, mano dvasia – ganėtinai guvi, kūrybinga, turinti planų, tik kūnas jau nori daugiau pailsėti, ilgiau pamiegoti. (Šypteli.)
Turbūt geriausiai savo amžių pajaučiu iš aplinkos, ypač iš jaunų žmonių. Pamenu, vaikystėje su mama vaikščiodamas po kapines, apžiūrinėdavau antkapius ir galvodavau: jei žmogus mirė būdamas 25-erių, vadinasi, mirė jaunas. Jei mirė sulaukęs 50-ies – man jis jau atrodė senas. Vaikiškas mano požiūris su metais pasikeitė, bet yra jaunimo, dar galvojančio panašiai kaip aš kadaise.
Atrodo, jie ne visada į tave žiūri rimtai ir daugelį dalykų nurašo amžiui. Kadangi dirbu su studentais, tenka įdėti nemažai pastangų, kad jie suprastų, jog prieš juos – nei senas, nei jaunas, o toks pat žmogus kaip ir jie.
– Šiemet sulaukėte ne tik savo jubiliejaus, bet ir Keistuolių teatro 35-mečio. Kuris gimtadienis jums svarbesnis?
– Pačios didžiausios šventės – pirmasis, antrasis, penktasis teatro gimtadieniai, buvo smagu paminėti 10-ies ar 15-os metų sukaktis, o paskui… supranti, kad teatras jau išlaikė jauno organizmo egzaminą, ir pasidaro nebe taip svarbu, kiek jam metų. Galima švęsti kone kasdien. Ir vis tik man svarbesnis teatro gimtadienis.
– Sunku jus įsivaizduoti be teatro, ar pats kada nors galvojote apie kitą profesiją?
– Žinoma, ir ne apie vieną. Norėjau būti jūrininku, rašytoju, matematiku, fiziku, domino literatūra, žurnalistika, choreografija, vaidyba… Visokių pamąstymų būta.
Tačiau pasirinkau teatrą, kuris mane pakerėjo dar 5–6 klasėje, kai savanoriavau Šiaulių dramos teatro rūbinėje ir turėjau galimybę pasižiūrėti ten rodytus spektaklius, ypač įsiminė Irenos Vaišytės kurso diplominis spektaklis „Vaikų dienos“.
Jau tada sužavėjo aktorių buvimas scenoje, užsikrėčiau virtualia teatro realybe, ji man yra daug įdomesnė už gyvenimo realybę. Supratau, kad būdamas joje galiu daugiau nuveikti, duoti daugiau gero sau ir kitiems.
– Vienas svarbiausių žingsnių link tos realybės buvo aktorinio meistriškumo studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Dažnas aktorius studijų metus prisimena kaip itin sudėtingą, išsunkiantį etapą. Jūsų prisiminimai panašūs?
– Sakyčiau, tai nuostatos ir nusiteikimo klausimas. Ateinantys į aktorystę renkasi profesiją, kurioje teks taškytis aistromis ir kraujais, apnuoginti vidų, išversti ir ištėkšti savo emocijas ant asfalto prieš visus. Ar tai yra lengva? Ne, ši profesija iš esmės nėra lengva.
Taigi, ateidamas į akademiją buvau nusiteikęs, kad manęs niekas neglostys, nešukuos ir komplimentų nežarstys. Žinojau, kad turėsiu daug dirbti, kad ką nors suprasčiau apie profesiją, kuri yra tokia gili ir plati.
Niekada netikėjau iliuzija, kad gyvenime viskas vyksta lengvai ir be pastangų. Taip tiesiog nebūna. Jei šiandien žiūrint į Keistuolius jums atrodo, kad jiems viskas einasi lengvai, labai klystate. Studijų metais mes taip pat išėjome plačią programą ir scenoje patyrėme labai daug.
– Jūsų kursui teko patirti ir daugiau išbandymų.
– Tiesa, mūsų kursas buvo surinktas miniatiūrų teatrui, kurso vadovė I. Vaišytė tikėjosi jį su mumis sukurti. Per metus visi labai susigyvenome ir turėjome gražių planų, tačiau po pirmo kurso visus vaikinus, išskyrus mane (turėjau problemų su klausa) ir dar vieną bendrakursį, susėmė į sovietinę armiją.
Likome dviese su penkiomis merginomis. Dirbome, kūrėme ir laukėme, kol kiti sugrįš. Norėjome su jais kurti teatro studiją, bet tuo metu nepavyko.
– Kaip skynėtės kelią gavęs diplomą?
– Po studijų pasilikau dėstyti konservatorijoje, dvejus metus buvau I. Vaišytės asistentu. Kai ji, švelniai tariant, buvo stumtelėta iš savo pareigų, išėjau su ja. Tai buvo mano, kaip jos mokinio ir komandos nario, garbės reikalas. Galiausiai ir pats svajojau apie teatrą, širdyje vis dar ruseno su bendramoksliais puoselėta svajonė apie alternatyvų teatrą.
Tradicinis Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Aurelijos Ragauskaitės, Henriko Vancevičiaus ir kitų kuriamas teatras buvo labai stiprus, mes juo žavėjomės ir jo neneigėme, tačiau šalia norėjome kurti ką nors kitokio. Su ironija, humoru, šaržu.
Turbūt tai kilo iš to, kad visuomet būdavome labai kandūs, ironiški ar net sarkastiški ir nuolat traukdavome vieni kitus per dantį. Tai nereiškia, kad nebuvome bičiuliai ar kad nejautėme artimų kūrybinių saitų, tikrai ne – vieni kitus mylėjome ir gerbėme, tiesiog taip bendravome. Mūsų ir požiūris į daugelį dalykų buvo ganėtinai ironiškas. Kadangi jis sutapo, 1989-aisiais įkūrėme kūrybinį kooperatyvą „Teatras“, vėliau tapusį Keistuolių teatru.
– Kodėl Keistuoliai?
– Kai su Ilona Balsyte ir Sigučiu Jačėnu pradėjome vaidinti Donaldo Bisseto pasakas Tetos Betos laidoje „Labanakt, vaikučiai“, buvome pasivadinę Keistuku, Keistute ir Keistuliu. Taip netrukus prilipo ir keistuolių pavadinimas. Kur tik nuvažiuodavome su kooperatyvu „Teatras“, visiems vis tiek būdavome Keistuoliai iš televizijos.
Supratome, kad tai gera reklama, todėl teatro pavadinime ir atsirado žodis „keistuoliai“. Tiesą sakant, man toks pavadinimas niekada nebuvo prie širdies, bet jau pripratau, o žodis „keistuoliai“ lietuvių kalboje įgijo naują reikšmę – taip vadinami žmonės, dirbantys mūsų teatre.
– Ir panašu, kad Keistuoliams sekėsi nuo pat pirmų dienų…
– Nors teatro pasaulis pradžioje į mus žvelgė neigiamai ir nelaikė mūsų nei tikru teatru, nei rimtais aktoriais, nuo pat pirmų mūsų spektaklių salės būdavo sausakimšos.
– Vadinasi, nereikėjo sukti galvos, kaip išsilaikyti?
– Tiesą sakant, pradžioje išsilaikyti būdavo net lengviau. Buvome keli jauni aktoriai, mūsų dekoracijos tilpdavo į žiguliuko bagažinę, kolonėles ar magnetofoną atsinešdavome iš namų, drabužius pasisiūdavome ar pasiskolindavome. Neturėjome iš kur gauti lėšų, tad teko suktis su nedidelėmis sąnaudomis.
Kai pradėjome vaidinti Spaudos rūmuose esančioje konferencijų salėje, ji taip pat nebuvo pritaikyta teatrui – joje kabojo šeši prožektoriai, kurių galimybės buvo labai ribotos, tad buvome toks, sakyčiau, aikštės, aikštelės teatras: išeini į sceną ir valandą, dvi esi matomas, kuri. Tokį mūsų stilių padiktavo aplinkybės, tačiau mums jis patiko. Ir matyt, tai, ką darėme, buvo reikalinga ir įdomu ne tik mums, bet ir žiūrovams. Pagavome kažką, kas atspindėjo tuometinę tautos dvasią.
Dabar kaip nevalstybinis teatras jau sulaukiame pagalbos ir iš ministerijų ar Kultūros tarybos, o Europos fondų lėšomis galėjome atlikti teatro renovaciją. Ir be to galėtume suktis, tačiau negalėtume investuoti į teatro ateitį – pastatymus, paties teatro priežiūrą, techniką ir pan.
– Keistuolius šiandien daugelis mato ne tik kaip teatro trupę, bet ir kaip tikrų tikriausią kūrybinę šeimą, gerų bičiulių kompaniją. Galbūt tai yra jūsų sėkmės paslaptis?
– Kūryba yra labiausiai sujungiantis dalykas. Ir akademijoje kursas yra surenkamas iš labai skirtingų žmonių, kurie gyvenime galbūt niekada nebendrautų, bet juos suveda būtent bendra kūryba. Mes taip pat buvome labai skirtingi, tačiau sąmoningai pasirinkome kurti kartu, neišėjome į kitus teatrus, nelaukėme vaidmenų, neturėjome etatų ar užtikrintų algų. Virėme atsakomybės katile, jame atsirado ir visai kitoks požiūris, ir santykis. Laisvos nelaisvės pasirinkimas mūsų atveju buvo tam tikras garantas.
Žinoma, atsiranda ir naujų žmonių, tačiau ne visi įsilieja, dalis natūraliai atkrenta. Lieka tie, kurie yra tos pačios kūrybinės kraujo grupės, kurie susikalba ir supranta, kokią atsakomybę čia sąmoningai prisiima. Tai turbūt ir yra mūsų paslaptis.
– Vis tik vien teatro jums neužteko, su laiku atsirado ir kitų veiklų – be to, kad tris dešimtmečius vaidinate, kuriate ir dėstote LMTA, esate dainų autorius, bardas.
– Visos mano veiklos labai susijusios. Iš tiesų muzikuoti pradėjau labai anksti, lankiau muzikos mokyklą, o ir šiaip labai mėgau muziką, buvau tikras bitlomanas. Tiesa, pianino iš pradžių pakęsti negalėjau – kol kiti vaikai lauke spardydavo kamuolį, močiutė mane versdavo bent valandai prisėsti prie instrumento. Po ketvirtos muzikos mokyklos klasės prastokai pasirodžiau per vieną egzaminą, tačiau spėju, kad tėvai paskambino į mokyklą ir kažkaip susitarė.
Nežinau, kaip ten buvo. (Nusijuokia.) Šiandien esu labai dėkingas mamai, kuri užsispyrė ir privertė mokslus pabaigti.
Kaip tik priešpaskutinėje muzikos mokyklos klasėje įvyko stebuklas – pradėjau muziką girdėti akordais, atsirado supratimas, kas yra harmonija ir iš ko iš tiesų susideda „Ob-la–di, Ob-la-da“, „Let it Be“ ir kitos dainos. Dar didesnis malonumas groti atsirado, kai močiutė dovanojo gitarą. Taigi, muzika ir dainos visada buvo šalia, su laiku jos persikėlė ant scenos, į spektaklius.
– Dar vienas svarbus jūsų veiklos vaisius – teatro laboratorija „Atviras ratas“. Kaip jis gimė?
– Jis gimė po to, kai 2002-aisiais sugrįžau dėstyti, dirbau su Vlado Bagdono kursu, buvau antruoju vadovu. Kaip apie vieną iš metodų pradėjau galvoti apie spektaklius, kurie atskleistų ir pabudintų aktorių emocines patirtis ir padėtų jas panaudoti kuriant vaidmenis. Norėjosi, kad taip aktoriai suprastų, kad jie yra įdomūs kaip asmenybės, ir pamatytų, kiek jiems reikia vystytis. Taip su studentais prasidėję procesai vėliau virto spektakliu.
Pasirodė, kad ir publikai tuo metu reikėjo tokio projekto, todėl mus pradėjo kviesti į festivalius, pradėjome vaidinti „Menų spaustuvėje“ ir įkūrėme teatro laboratoriją „Atviras ratas“, man tapusią išsigelbėjimo ratu.
– Nuo ko gelbėjotės?
– Iš tiesų Keistuoliams tuo metu sekėsi gerai – vaidinome daug spektaklių vaikams ir ne tik vaikams, keliavome po Lietuvą, bet su laiku tai tapo savotiška rutina. Stengdamiesi su ja kovoti prisigalvodavome kitokių veiklų – kurdavome filmus, muzikuodavome. Taip atsirado „Vogtos dainos“, Intymi(ų) vyrų trupė „Erelis“, vėliau persivadinusi į „Kormoranus“, ir pan.
Tokie projektai buvo mums labai reikalingi, nes jei būtume įsikinkę tik į kūrybą vaikams, būtume išsisėmę, pavargę ir persipykę. Taigi, „Atviras ratas“ tapo man galimybe turėti kitokios širdžiai artimos veiklos, ji ir šiandien man labai svarbi.
– Stebina tai, kad, turėdamas tiek veiklų ir projektų, nuolat matomas ir žinomas, savo asmeninį gyvenimą sugebėjote palikti visiškoje paslaptyje.
– Kad ir koks spalvingas buvo ar yra mano gyvenimas, jo viešinti tiesiog nenoriu. Manau, kad tai būtų tuščia ir negarbinga, juk visada mūsų gyvenime yra kitų žmonių, tad gerbiu ir jų privatumą.
– Tačiau šiais laikais įprasta, kad žinomi žmonės atvirai dalijasi savo gyvenimais, išgyvenimais, patirtimis, įsileidžia į namus…
– Kai scenoje pasirodai itin puošniai apsirengęs, visi kreipia dėmesį į puošmenas. Kai išeini apsirengęs juodai, esi neutralus – visi girdi ir mato tik tai, ką turi pamatyti ir išgirsti. Gyvenime panašiai – nenoriu kitiems būti įdomus savo gyvenimu, noriu būti įdomus savo darbais. Man tai yra prasmingiau. (Šypsosi.)
– Vis tiek smalsu – koks esate užvėręs teatro duris? Keistuolis tik scenoje ar ir gyvenime?
– Turbūt aplinkiniai galėtų atsakyti. (Nusijuokia.) Matyt, turiu kažkokių keistumų. Pavyzdžiui, esu naktinis žmogus, aiškiai išreikšta pelėda. Naktį prasideda mano tikrasis gyvenimas.
– O ką mėgstate veikti, kai norite atitrūkti nuo kūrybos?
– Nors dabar esu kiek apleidęs šį pomėgį, anksčiau labai mėgau dėlioti meno kūrinių dėliones. Kuo didesnes, tuo geriau. Kaip tik namuose per visą sieną kabo iš 9 tūkst. dalių surinktas paveikslas „Babelio bokštas“.
Toks užsiėmimas labai gerai išvalo mintis – kol renki, galvoji tik apie detales. Be to, kiekvienai detalei ieškodamas vietos gali pastebėti smulkmenas, kurių pačiame paveiksle galbūt niekada nepastebėtum: spalvas, kontūrus, potėpius. Keisčiausia, kad net jei esi beveik viską sudėliojęs, bet bent vienos dalelytės trūksta, tu tik tai ir pastebi, daugiau nieko nematai. Kai ji pagaliau atsiduria vietoje, pamatai kūrinio visumą. Tada aplanko didžiulis džiaugsmas.
Taip pat mėgstu kompiuterinius žaidimus, ypač strateginius, tačiau kartais mielai renkuosi futbolą ar šaudykles.
– Esate labiau introvertas ar ekstravertas?
– Mano pianino mokytoja pasakojo mamai, kad prie instrumento būdavau ramus, flegmatiškas, bet jos požiūris į mane pasikeitė pamačius, kaip dūkstu su vaikais lauke. Turbūt viskas priklauso nuo situacijos. Iš tiesų teatras mane padarė ekstravertiškesnį. Nors labai mėgstu būti vienas, nugrimzdęs į save, gal net kiek melancholiškas, be žmonių man būtų labai sunku. Teatre aš tikrai nesu vienišius, esu komandos dalis.
Ką nors daryti vienam man tiesiog neįdomu. Štai kad ir autorinės dainos – esu jų nemažai sukūręs, tačiau solinio albumo išleisti taip ir neprisiruošiu. Tačiau jei kuriu su kitais, aš galiu ir kalnus nuversti.
Lygiai tas pats ir kalbant apie aktorystę. Kai kurie kolegos nori būti scenos priekyje, nori būti geriausiai matomi, žaižaruoti, o man nesvarbu – galiu stovėti gale ir nesvarbu, koks mano vaidmuo. Svarbiausia man kurti teatrą. Gal todėl pasukau ir į režisūrą.
– Nejaugi niekada nenorėjote būti žvaigžde?
– Galbūt studijuodamas ir norėjau, tačiau pradėjęs dirbti televizijoje labai greitai to atsikandau. Buvome tikrai labai populiarūs. Suaugusieji mus išvydę reaguodavo santūriau, o vaikai visuomet iš paskos šaukdavo. (Juokiasi.) Man daug svarbiau, kad žmonės žinotų ne mane, o Keistuolių teatrą. Dėl to, kad buvome žinomi, esame gavę daug palaikymo ir moralinės paramos, pagalbos.
Pamenu, išvažiuoji į gastroles, kurio nors aktoriaus pasas nebegalioja, bet pareigūnai vis tiek praleidžia per sieną – mus žinojo ir mumis pasitikėjo. Dabar, aišku, viskas daug griežčiau ir tokių dalykų tikrai nebūtų.
Labai įsiminė ir dalyvavimas šou renginyje „Didžiosios lenktynės“. Vienais metais per lenktynes kelią skrodėme automobiliu amfibija, kuria paskolino Šilutės ugniagesiai, o kitais metais gavome dar įspūdingesnę transporto priemonę. Kaip tik buvau lenktynių prezidentu ir sugalvojome, kad mane reikėtų pagrobti. Su Ilona Balsyte priešakyje nuėjome į Krašto apsaugos ministeriją ir už dyką gavome sraigtasparnį! Tik pagalvokite – sraigtasparnį!
Jei ne Keistuolių teatro užtarnautas vardas, apie tokius dalykus nė nebūtume galėję pagalvoti! Gera, kad visus tuos tris dešimtmečius mus lydėjo ir lydi žmonių meilė ir palaikymas.
– Kokią detalę šiandien norėtumėte įdėti į savo gyvenimo dėlionę, ko dar joje trūksta?
– Kūryba ir teatras man yra bene svarbiausia gyvenime, tad galiu tik pasidžiaugti, kad kol kas savo kūrybinę dėlionę dėlioju labai gražiai. Aišku, trūksta joje dar ne vienos detalės – galbūt reikėtų susiimti ir išleisti autorinių dainų albumą, turiu daug idėjų teatrui, galbūt norėtųsi ką nors nuveikti kine. Tikrai dar turiu ką įdėti, tad norėtųsi dar dėlioti ir dėlioti…
Turiu norų, susijusių ir su teatru. Buvo laikotarpių, kai Keistuolių teatro galėjo nelikti – verslas ir funkcionieriai galėjo jį sunaikinti. Bet mes atsilaikėme, nes kūrėme ne tam, kad uždirbtume, o stengėmės uždirbti tam, kad kurtume. Turbūt todėl visada turėjome stiprų žiūrovų užnugarį.
Norėtųsi, kad ir įvairios institucijos mums būtų didesnis užnugaris, kad bent jau nekaišiotų pagalių į ratus. O jei dar ir padėtų… būtų tiesiog pasaka.
Autorė: Eimantė Juršėnaitė, www.lrt.lt
