„Atrodo, kad pats gyvenimas niekad neleido išsisemti“, – LRT.lt sako 60-mečio jubiliejų minintis aktorius ir vienas Keistuolių teatro įkūrėjų Darius Auželis. Nuo mokyklos lydimas aktorystės, jis sukūrė ne vieną ryškų ir įsimintiną vaidmenį, tačiau gimtadienio proga su juo pasikalbėjome apie tai, koks jis būna užgesus teatro šviesoms ir ką reiškia būti „keistuoliu“ ne tik scenoje.
– Balandžio 26-ąją pasitinkate 60-mečio jubiliejų. Su kokiomis mintimis jo laukėte?
– Galbūt ne veltui sakoma, kad prieš gimtadienį visi pojūčiai ir prisiminimai paaštrėja. Nors pamąstymai ir apmąstymai žmogų lydi visada, artėjant apvaliai sukakčiai jie labiau jaudina, labiau nubloškia į prisiminimus. Atrodo, kad net sapnai lanko kitokie. Nežinau, ar prieš gimtadienį yra laikas suvedinėti gyvenimo sąskaitas, galbūt tai visai nebūtina – gyvenimas viską suves ir suskaičiuos, bet vidinio nerimo šiek tiek yra.
– Kaip paminėsite savo šventę?
– Savo jubiliejus paeiliui jau paminėjo Ilona, Aidas, tad ir manęs laukia tas pats. Kaip ir jie, švęsiu mūsų namuose – teatre. Mums tai labai brangi vieta, kurioje neegzistuoja jokie valdiški standartai, kur dirbame kaip šeima. Čia viskas mūsų rankomis ir širdimis sukurta, užgyventa ir užtarnauta.
– Aktorystė užima daugiau nei pusę jūsų gyvenimo, 35-metį paminėjo ir jūsų su kolegomis įkurtas Keistuolių teatras. Kaip pasirinkote šią profesiją?
– Aktorystė atėjo man pačiam netikėtai. Mokiausi Šiaulių 12-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Juventos progimnazijoje), kurioje yra sustiprintas muzikinis ugdymas. Taigi turėjome daugiau muzikos pamokų, kiekvienais metais būdavo rengiamas baigiamasis koncertas, į kurį susirinkdavo mokytojai ir tėvai.
Taip buvome pratinami prie scenos ir didesnio dėmesio. Su laiku prie scenos taip pripranti, kad, atrodo, be jos ir nebegali. Nors prieš kiekvieną pasirodymą jaudiniesi, tai tampa neatskiriama būties dalimi.
Tiesa, galima sakyti, kad dėl aktorystės apsispręsti padėjo klasės draugė Ilona Balsytė. Mokykloje kartu visur dalyvaudavome, turėjome savo klasės kvartetą, dainuodavome savos kūrybos dainas. Kartą užėjau pas ją pasiskolinti fizikos konspektų, o ji tuo metu su Aidu Giniočiu kažką repetavo.
Kadangi visur su savimi nešiodavausi lumzdelį, tąkart ji paklausė, ar esu jį pasiėmęs ir ar galėčiau pritarti. Taip įsitraukiau į repeticiją, galiausiai ir uždainavau.
Berepetuodami išsikalbėjome ir Ilona papasakojo, kad važiuos į konsultacijas norintiems stoti į aktorinį meistriškumą. Pats apie tai kažkaip nebuvau drįsęs pagalvoti, bet įkliuvau į tą kompaniją ir įstojau į akademiją.
– Šiais laikais dažnas kalba apie tai, kad savo profesijoje jaučiasi išsisėmęs, pervargęs. Ar per beveik keturis dešimtmečius buvo panašių akimirkų?
– Niekada nepagalvojau, kad norėčiau mesti aktorystę ar kad nuo jos pavargau. Atrodo, kad pats gyvenimas niekad neleido išsisemti. Kai susibūrėme, buvome pirmasis privatus teatras Lietuvoje, mums nuolat reikėjo minti kūrybos, egzistencijos ir išgyvenimo dviratį, taigi laiko panašioms mintims net ir nebuvo.
Galbūt jau vėliau jos ir galėjo sušmėžuoti horizonte, tačiau supratę, kad visą laiką zuikučiais nešokinėsime ir medkirčiais nevaikščiosime, surinkome studentų kursą, kuris pratęstų mūsų liniją, braižą. Jaunimo buvimas šalia yra geras spyris nesustoti ir judėti į priekį. Taigi apie perdegimą ar išsisėmimą negalvojau, įsėdau ir važiuoju iki šiol.
– Vis tik nesate tik teatro aktorius – įgarsinate filmus, esate sukūręs vaidmenų radijo teatre, televizijoje.
– Normalu, visa tai – įprasta aktoriaus gyvenimo dalis. Tiesa, kai susikūrė Keistuolių teatras, į kitus darbus už teatro ribų ir aš, ir kolegos žiūrėjome itin atsargiai – labai branginome ir saugojome savo vardą ir veidą. Vis tiek kiekvienas mūsų buvo pažįstamas kaip „keistuolis“, todėl nenorėjome imtis darbų, kurie būtų nekokia reklama ir pačiam aktoriui, ir mūsų teatrui.
Žinoma, visada viskas priklauso ir nuo paties žmogaus ir jo požiūrio į darbą. Net jei pakliuvai į prastesnį projektą, savo darbą, pagal savo supratimą, stengiesi atlikti kiek įmanoma geriau. Visada labai atsakingai į tai žiūrėjau. Vis tik su „keistuoliais“ įgavome daugiau drąsos pradėję bendradarbiauti su LRT ir sukūrę televizijos filmų. Tai stipriai padrąsino imtis įvairesnių projektų.
– Kitos profesijos niekada ir nesvarstėte?
– Nebent žalioje jaunystėje. Man visai gerai sekėsi gaminti, ypač įvairius padažus, juolab kad parduotuvėse jų nelabai ir buvo. Taigi vis pagalvodavau – būsiu kulinaras! Tačiau ši veikla taip ir liko tik mano pomėgiu. Ir dabar gaminti visai neblogai sekasi, ypač įvairius kepsnius.
– Keistuolis esate tik scenoje ar ir gyvenime?
– Sakyčiau, toks mano gyvenimo būdas. Tai nereiškia, kad parėjęs į namus vis dar gyvenu savo kuriamame vaidmenyje, tai veikiau susiję su požiūriu – jis tikrai kitoks, keistuoliškesnis.
– Kai kurie kolegos aktoriai sako, kad dėl atsidavimo profesijai nemažai laiko nugriebė nuo šeimos. Galite pasakyti tą patį?
– Mano karjera taip susiklostė tik dėl šeimos supratingumo. Juokauju, kad spektaklio dieną esu kaip rakštis, kuri negali visiškai atsipalaiduoti, pradeda spirgėti ir galvoja tik apie artėjantį pasirodymą. Mano artimieji jau žino, kad prieš pasirodymą geriau neapkrauti manęs jokiais organizaciniais klausimais, ir leidžia man ramiai susikaupti. „Matom, kad jau veržiesi į teatrą, tai ir keliauk“, – kartais juokais mane paragina. (Juokiasi.) Tačiau tokia yra šios profesijos dalis ir dalia.
– Pristatydamas vieną iš spektaklių pasakojote, kad savo profesinius įgūdžius panaudojate ir namuose, būdamas senelis…
– Tiesa. Stengiuosi, kitaip ir man pačiam būtų nuobodu. Tie vaikiški žaidimai vis tiek padeda paleisti fantaziją, liežuvį, o kai pamatai, kaip anūkės akys užsidega, kaip ji įsitraukia ir patiki, tiesiog negali sustoti, važiuoji tolyn. Sutinku, kad tai dovana, tik nežinau, ar tai visada įvertinama, atrodo, kad tai natūrali būsena ir viskas taip ir turi būti.
– Sakėte, kad šeima visada buvo labai supratinga. Jūsų žmona Liudvika – advokatė. Ar lengva dviem tokių skirtingų profesijų atstovams po vienu stogu?
– Nesunku. Beje, Liudvika mėgsta pajuokauti sakydama: „Koks tu menininkas? Tu ūkininkas, aš – menininkė!“ Ir aš nesiginčiju – iš tiesų, aš tik vaidinu, o ji ir tekstus rašo, ir melodijas kuria, ir ant šilko piešia… Ji tikrai puoselėja daug daugiau meno šakų nei aš. Galbūt todėl viskas taip gražiai susidėlioja ir susiklosto.
– Kodėl ūkininkas?
– Nes man geriausias atsipalaidavimas – sukišus rankas į žemę. Mėgstu kokią lysvę sukasti, bulvukę pasodyt ar žolę nupjaut, o kai ateina žiema – bent sniegą nukasu. Tai visiška priešingybė mano profesijai, padedanti perjungti ir paleisti mintis.
– Klausantis susidaro įspūdis, kad esate šeimos ir namų žmogus.
– Ačiū. Tikriausiai. Bent jau tikrai nesu išprotėjęs menininkas, kuris naktim nemiega, dienom nevalgo. (Nusijuokia.)
– O ar laisvalaikiu į teatrą nueinate? Galbūt esate kaip tas batsiuvys be batų?
– Su tais batais yra sudėtingiau. Beje, nuo vaikystės esu įpratęs batus saugoti ir ilgai neišmetu. (Nusijuokia.) Tačiau kalbant apie teatrą, turbūt turiu pripažinti, kad esu sugadintas ir pagadintas – sudėtinga atsijungti ir pasinerti į kito teatro magiją, čia turbūt daugelio kolegų bėda.
– Ko labiausiai sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?
– Neramios ramybės. Noriu, kad mane dar prisimintų ir kviestų į kūrybinę grupę, į tą kūrybinę magiją. Nors jau norisi daugiau laiko skirti poilsiui, bet, sulaukus kokio nors vaidmens pasiūlymo, visada viduje įsižiebia kibirkštėlė.
Net ir žiūrėdamas kolegų iš Keistuolių teatro spektaklius, kuriuose nevaidinu, pagalvoju – ar galėčiau vieną ar kitą vaidmenį suvaidinti geriau nei jį atlikęs aktorius. Kartais sau netikėtai apsidžiaugiu, jog viskas taip ir turėtų būti – aš taip nesuvaidinčiau, o kartais tiesiog spirgu – atrodo, kad būčiau suvaidinęs kitaip… Ta kibirkštis dar rusena.
Autorė: Eimantė Juršėnaitė, www.lrt.lt
