„Keistuolių teatro“ stovyklos vadovai – apie vaikų laukiančius netikėtumus

Rekonstrukcijai duris ką tik užvėręs Keistuolių teatras ketvirtąsyk rengiamą dienos kūrybiškumo stovyklą liepos 1-19 dienomis perkelia į netradicinę erdvę - netoli Vilniaus, Skirgiškėse, įsikūrusią Valdorfo Žaliąją mokyklą. Įtraukiančios, kūrybiškumą ugdančios stovyklos veiklos vyks gamtos apsuptyje, kur gerai pažįstami Keistuolių teatro veidai - aktoriai Justas Tertelis, Benita Vasauskaitė, Vaidotas Žitkus ir Eimantas Bareikis - padės vaikams pažadinti savo fantaziją, įsijausti į žaismingą kūrybinį procesą bei atrasti dar nepažintas savo pačių galimybes. Apie tai, ką šiais metais 9-18 metų vaikams bei jaunimui žada Keistuolių teatro dienos kūrybiškumo stovykla, pasakoja jos vadovai Justas, Benita, Eimantas ir Vaidotas.

Ar patys vaikystėje dalyvaudavote vasaros stovyklose? Galbūt turite itin ryškių, smagių prisiminimų iš to laiko?


J. Tertelis: Manęs neveždavo į stovyklas! Esu buvęs vienintelėje stovykloje Kačerginėje - tada jau buvau vyresnis, praleidau ten dvi savaites ir iki šiol tai atsimenu kaip labai sodrų laikotarpį, perėjimą iš vaikystės į paauglystę. Prisimenu, kad vienas iš stovyklos svečių buvo Arvydas Sabonis - pirmą kartą pamačiau jį realybėje. Stovykloje leidau laiką su bendraamžiais, kurie pradžioje man atrodė iš kitų pasaulių. Vaikinai, su kuriais nakvojau viename kambaryje, klausėsi ŽAS... Po tos stovyklos gal pusmetį susirašinėjau su viena mergina. Mes net keitėmės popierinėmis nuotraukomis! Nežinau, kaip tėčiui šovė į galvą mane išvežti į tą stovyklą, bet labai tuo džiaugiuosi iki dabar.
E. Bareikis: Vos tik pasibaigus mokslo metams mane ir mano jaunesnį brolį tėvai išveždavo į kaimą pas senelius, todėl visos mano vasaros yra praleistos Molėtų rajone, sodyboje prie ežero. Grįžęs po vasaros atostogų ir girdėdamas, kaip klasiokai giriasi, kokiose stovyklose jie buvo, slapčia jiems pavydėdavau. Vyresnėse klasėse pačiam teko galimybė sudalyvauti netradicinėje stovykloje, kuri vyko žiemą vienoje iš Vilniaus mokyklų. Smagiausia būdavo miegoti klasėje ant čiužinių, ilgai kalbėtis ir juokinti vieniems kitus prieš miegą. Pasibaigus stovyklai su keliais naujais draugais dar ilgai susirašinėjome popieriniais laiškais, tarp tų susirašinėjimų buvo ir stovyklos simpatija. Taip pat išsaugojau sąsiuvinį, kuriame užrašyti stovykloje sutiktų draugų palinkėjimai, mintys ir piešiniai.
B. Vasauskaitė: Stovykloje esu buvusi vieną kartą, turiu vieną ryškų atsiminimą iš to laiko. Buvau gal septynerių. Mano mama yra pedagogė ir jaunystėje buvo vasaros stovyklų vadovė, tad vieną kartą ji mane tiesiog pasiėmė drauge. Ten buvo gerokai vyresni vaikai nei aš, todėl man viskas darė didžiulį įspūdį. Visgi labiausiai įstrigo paskutinė stovyklos diena - bendra patirtis, kūryba, bendravimas suteikia labai daug džiaugsmo, o kai reikia išsiskirti... Tada buvo daug apsikabinimų, ašarų, kad visa tai baigiasi. Tik tada supratau, kad ta stovykla man, vaikui, buvo didelis įvykis, o kitą dieną grįžusi namo taip pat puoliau rašyti laiškus savo naujiems draugams.
V. Žitkus: Kai buvau mažas, Lietuva buvo Sovietų sąjungos sudėtyje. Sovietų sąjungoje dienos užimtumo stovyklų nebuvo - būdavo tik pionierių stovyklos, kurios trukdavo nuo dviejų savaičių iki keleto mėnesių. Jose beveik viskas buvo paremta fizine veikla: futbolas, estafetės, sporto olimpiados, žygiavimas ir panašiai. Aš nebuvau itin sportiškas vaikas, be to, buvau pakankamai uždaras, tad į tas stovyklas labai nenorėdavau pakliūti. Visgi teko pabuvoti dvejose pionierių stovyklose - viena iš jų vyko Trakuose, kai man buvo kokie 12 metų ir iš kur po dviejų dienų mama pasiėmė mane atgal, nes niekur nedalyvavau ir atsisėdęs kambaryje verkdavau, kad mane mama paliko. Antroji stovykla buvo Kaune, vadinosi „Raketa" ir ten visi norėdavo pabuvoti, nes sakydavo, kad ten labai smagu. Aš ten vykau tik dėl to, kad kartu buvo brolis ir mano pusseserė, ir tik dėl to man ten visai patiko, nes turėjau su kuo bendrauti.

 

Kaip pradėjote dirbti su vaikais ir kas tai darant, jūsų manymu, yra svarbiausia?

J. Tertelis: Tai didelė istorija, bet viskas prasidėjo nuo paprasto dalyko - 2009-aisiais su teatru lankėmės Austrijoje, kurios miestas Lincas tais metais buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Ten vyko teatro festivalis ir turėjome galimybę susipažinti su žmogumi, kuris buvo atsakingas už tų metų programos sudarymą. Jis į Lincą pasikvietė serą Keną Robinsoną, kuris daug kalba apie švietimą ir jam būtiną revoliuciją. Tuomet pirmą kartą įsijungiau K. Robinsono TED kalbą „Why schools kill creativity", o nuo to viskas ir prasidėjo - supratau, jog negaliu būti abejingas, ir pradėjau galvoti, ką šalia savo teatrinės praktikos galiu padaryti, kad Lietuvos švietimo sistema galėtų keistis. Šią sistemą privalo pereiti kiekvienas be išimties, ji formuoja tai, kame mes gyvename, ir norėdami pakeisti savo valstybę turime dirbti su augančiais vaikais. Iki šiol manau, kad mokytojo profesija yra viena iš atsakingiausių, švietimas man atrodo labai svarbus tiek kaip kūrėjui, tiek kaip piliečiui. Prieš keletą metų prisidėjau prie projekto „Kūrybinės partnerystės", kurio metu menininkai vyksta į mokyklas ir organizuoja mokymosi procesą kartu su mokytojais. Pagal tradicinę mokymosi sistemą užtenka spręsti uždavinius, skaityti vadovėlį, tačiau taip nėra lavinamas gebėjimas bendradarbiauti, vystyti bendras idėjas, tikrintis vertybes. Vieną dieną man toptelėjo mintis, kad Keistuolių teatras, turintis ilgametę darbo su vaikais ir jaunimu patirtį, užauginęs ne vieną kartą, neturi erdvės, kurioje aktoriai, gebantys bendrauti su jaunu žiūrovu, ją paverstų žaidybiška. Žaidimas yra labai svarbus tiek vaikui, tiek suaugusiajam, nes žaisdami mes mokomės. Pirmaisiais metais pasidalinau šia idėja su aktore Viola Klimčiauskaite ir dirbome drauge, o dabar stovykla vyksta ketvirtus metus ir man džiugu, kad šiame kelyje atsirado Benita, Eimantas, Vaidotas, kurie aktyviai domisi tuo, kaip dirbti su jaunu žmogumi ne tik jam vaidinant, bet ir ugdant jo gebėjimus.

E. Bareikis: Pirma pažintis su vaikais ir jaunimu man buvo Keistuolių teatro spektakliai, kuriuose vaidinau. Pirmieji susitikimai su jaunaisiais žiūrovais buvo nelengvi, nes sudominti jauną publiką neturint sceninės patirties yra sunku. Su vaikais privalai būti nuoširdus, reikia daug energijos ir pastangų, kad jiems įtiktum ir patiktum - kitu atveju spektaklis jiems taps nebeįdomus ir jie pradės muistytis, kalbėtis, žiūrėti į telefonus. Jeigu tėveliai yra mandagūs ir gali pakentėti, tai vaikai tikrai nežiūrės tokio spektaklio, kuriame aktoriai meluoja ir apsimetinėja. Būti atviram ir nuoširdžiam, nebijoti klysti ir eksperimentuoti - vieni iš svarbiausių dalykų dirbant su vaikais.


B. Vasauskaitė: Dirbti stovyklos vadove pradėjau dirbti prieš trejus metus. Justo iniciatyva pradėję dienos kūrybiškumo stovyklą tarsi eksperimentą pamatėme, koks yra vaikų užimtumo poreikis, supratome, kad teatro tema yra įdomi bei patraukli tiek vaikams, tiek jaunimui. Kitais matais užplūdo dar didesnis norinčių srautas. Kelis metus dirbdama supratau, kaip svarbu yra pagarba jaunam žmogui, atviras bendravimas ir padrąsinimas, kaip reikalinga per žaidimą, kūrybines veiklas sužadinti jų fantaziją, laisvą mąstymą, kūrybingumą bei pasitikėjimą savimi. Mačiau, kaip kai kurie vaikai išdrįsta padaryti tai, ko anksčiau bijodavo, kuklindavosi. Tai be galo brangios akimirkos. O stovyklos paskutinę dieną, kaip ir vaikystėje, mačiau išsiskyrimo ašaras ir puikiai supratau, kodėl.

V. Žitkus: Pirmą kartą stovyklos vaikams vadovu teko tapti 1994 metais, bestudijuojant aktorinį meistriškumą. Mūsų Keistuolių teatro kursas kaip tik buvo baigęs pirmus studijų metus ir mes visi vasaros pradžioje turėjom praktiką kaip stovyklos vadovai, tada, rodos, tik antrus metus skaičiuojančioje „Atgajos" vaikų stovykloje Molėtų rajone. Iš tos stovyklos likę daug ryškių patirčių, bet papasakosiu vieną - stovyklai buvo suorganizuota kelionė į Molėtų observatoriją, grupėms buvo skirtas laikas po valandą užkilti į viršų žiūrėti pro teleskopą į dangų. Mano vaikų grupė buvo paskutinė, tačiau taip nutiko, kad viskas užtruko ir atėjus mūsų eilei kilti į kosmologijos centrą baigėsi observatorijos darbo laikas ir mūsų viršun nebeįleido. Kadangi likome kaip ir nuskriausti, nusprendėme su vaikais likti prie observatorijos per naktį, prie laužo, su miegmaišiais po atviru žvaigždėtu dangumi, ir stebėti žvaigždes. Pamenu, kaip anksti ryte, kylant rūkui ir vaikams dar miegant, ėjau pas vietinius prašyti vaikams pieno ir sūrio. Stovyklai pasibaigus dar ilgą laiką bendraudavau su vaikais iš tos stovyklos, ir visi tą naktį prie Molėtų observatorijos prisimena kaip ryškiausią stovyklos nuotykį. Vėliau dar ne kartą teko būti vadovu įvairiose stovyklose - visuomet tai būdavo veikla su nuotykiais, iššūkiais, netikėtumais ir iš to išplaukiančiais atradimais. Matyt, labiausiai ir veža ta kūryba, buvimas „čia ir dabar", kuomet turi suktis iš įvairiausių situacijų ir gyventi ne pagal planą, o pagal tai, ką diktuoja gyvenimas. O juk vaikų stovykloje tas gyvenimas yra vaikai.

 

Šiemet stovykla iš įprastų teatro erdvių persikelia į užmiestį. Papasakokite, kaip tai atsispindės stovykloje vykdomose veiklose?


E. Bareikis:
Skirtingai nei du praėjusius metus, kuomet stovykla vyko Keistuolių teatro pastate, šiais metais stovykla vyks gamtos prieglobstyje Valdorfo Žaliojoje mokykloje. Tai jaukus gamtos kampelis Vilniaus rajone, kurioje viskas šalia: ir miškas, ir pieva, ir futbolo, krepšinio, teniso aikštelės ir kaimiški nameliai ir netgi indėniškas tipis. Šiais metais teatras atkeliauja į gamtą, tai lyg keliaujanti teatro trupė, kurios sudėtis, tiek aktoriai-pedagogai, režisieriai, scenografai, kompozitoriai, tiek stovykloje dalyvaujantys vaikai ir jaunimas, todėl ir veiklose tai atsispindės, dauguma kūrybinių dirbtuvių ir užsiėmimų ir net baigiamieji pasirodymai-spektakliai vyks lauke skirtingose erdvėse.

B. Vasauskaitė: Teatrą uždarant renovacijai buvo abejonių, ar pavyks šiais metais organizuoti stovyklą, todėl ieškojome alternatyvų. Kai nuvykome į Valdorfo Žaliąją mokyklą, supratau, kad tai - ideali vieta stovyklai. Labai džiaugiuosi pažintimi su mokyklos vadovais, kurie labai svetingai mus priima. Teatras nėra tik pastatas ar scena - jis gali atsirasti bet kokioje vietoje, kur yra kuriantys žmonės. Šį kartą mūsų teatras bus gamtoje.


V. Žitkus: Šiais metais stovykla panašės į teatrą gastrolių metu, kuomet važiuoji su spektakliu į kitą miestą ir ne visuomet žinai, kokios ten bus techninės galimybės, publika ir taip toliau. Tuomet spektaklį tenka truputėlį pakoreguoti gautose aplinkybėse. Taip ir šiais metais su stovykla - nors dauguma jau susiformavusių tradicijų, veiklų ir užsiėmimų bus tie patys, tačiau jų pobūdis keisis priklausomai nuo aplinkybių, o aplinkybės šiais metais - daug atvirų erdvių, vėjas, paukščiai, miškas, medžiai, arkliai, tyras oras, uodai, žolė, dangus ir begalė kitų... Žodžiu, pusiau laukinė gamta ir daug kūrybingų žmonių.

J. Tertelis: Smagu, kad rytais rinksimės teatre ir vyksime į stovyklą kartu. Mūsų, vadovų, vienas iš tikslų - šias keliones paversti viena iš stovyklos dalių, o ne tiesiog laukimu, kol iš vieno taško pasieksime kitą. Kitas dalykas - mes tikrai išnaudosime gamtą, turėsime daug veiklų gryname ore. Kai stovykla vykdavo teatre, vaikai visą stovyklos laiką praleisdavo uždaroje patalpoje. Šiuo atveju pamėginsime gamtos buvimą šalia integruoti į kūrybos procesą. Visgi esminiai stovyklos principai išliks tokie pat, kaip ir praeitais metais: kiekviena stovyklautojų grupė turės savo vadovą, o šalia to susitiks su stovyklos svečiais - Keistuolių teatro pasaulio atstovais. Orientuosimės ne į rezultatą, o į kūrybingumo ugdymą - tik su vyriausiųjų stovyklautojų grupe, jei jiems norėsis save išbandyti vaidyboje, galėsime organizuoti kūrybines dirbtuves, labiau orientuotas į teatro profesijas.


Stovykla skirta trims amžiaus grupėms - nuo jauniausiųjų, 9-11 metų dalyvių, iki pačių vyriausių, 15-18 metų jaunuolių. Kokias veiklas planuojate skirtingoms amžiaus grupėms? Kuo šios skirtingos stovyklos pamainos yra skirtingos, o kuo - panašios?

B. Vasauskaitė: Ne veltui skirstome grupes pagal amžių. Kiekviena amžiaus grupė turi kiek skirtingas programas, nes jų poreikiai skiriasi. Tarkime, mažuosius mes supažindiname su teatro menu, jo sudedamosiomis dalimis, taip pat galvojame apie krūvius, kad vaikai nepavargtų. Pasisvečiuoti ir užsiėmimus pravesti atvykstantys pedagogai irgi turi specifines užduotis mažiesiems, o vyresniems jos sudėtingesnės. Vyriausia grupė dažniausiai turi kitokių tikslų: jie jau turi savo požiūrį, kai kurie mąsto apie aktorystę, todėl prašo daugiau papasakoti apie aktoriaus profesiją ir bando tai pritaikyti stovyklos veiklose. Jau pirmą dieną viena iš susipažinimo užduočių yra surašyti savo lūkesčius, ko dalyvis tikisi šios stovyklos, kas įdomu, svarbu, ką norisi išmėginti, tad pamainų skirtumus nulemia ir pačių vaikų norai. Na, o pagrindinis panašumas, viską apjungiantis elementas, kaip jau minėjome - žmogaus kūrybiškumas. Visi turime tai viduje, tik kartais reikia padėti fantaziją ir kūrybiškumą išlaisvinti.


E. Bareikis: Be to, svarbu paminėti, kad skirtingose pamainose apsilankys ir įdomūs svečiai, savo sričių žinovai. Šiais metais Keistuolių kūrybiškumo stovykloje susitiksime su aktore Ilona Balsyte, kuri pasidalins muzikos paslaptimis, Judita Urnikytė ves scenos judesio pamokas, scenos kalbos ypatybes atskleis Aldona Vilutytė, kartu su kompozitoriumi Jokūbu Tulaba kursime stovyklos himną, scenografijos pagrindų mokys Ramunė Skrebūnaitė.

 

 

 



Naujienų prenumerata