Kodėl režisierius supyko ant aktorių ir kas vykdavo prieš spektaklį grimo kambariuose: Lietuvos teatro žvaigždės atsisveikina su „Vasarotojais"

Paskutinis spektaklis - įvykis, išjudinantis visą teatrą: tai ir vieno reikšmingo etapo pabaiga, ir atsisveikinimas su personažais, ir naujų teatrinių vėjų nuojauta. Gegužės 19 dieną Keistuolių teatras į kūrybinį archyvą išlydės septynis sezonus gyvavusį spektaklį „Vasarotojai", kuris į teatro istoriją įėjo kaip ilgiausias, grandioziškiausias ir daugiausiai aktorių vienoje scenoje subūręs režisieriaus Aido Giniočio darbas.

Pagal M. Gorkio kūrybą pastatytas spektaklis į Keistuolių teatrą sukvietė visą Lietuvos scenos žvaigždyną - prie žiūrovams įprastų „keistuolių" veidų „Vasarotojuose" prisijungia kitų teatrų scenose pasirodantys aktoriai Rasa Samuolytė, Gabija Jaraminaitė, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis, Ainis Storpirštis ir Tomas Žaibus. Artėjant atsisveikinimui su spektakliu kūrybinė komanda vieningai tikino, jog „Vasarotojai", priešingai nei daugelis kitų paskutinį kartą rodomų spektaklių, nebuvo praradęs įkvėpimo ir turėjo daug potencialo dar ne vienam sezonui į priekį. Aktoriai ir režisierius A. Giniotis pasidalino savo mintimis apie tai, kuo jiems buvo ypatingas šis spektaklis, prisiminė savo personažus bei apžvelgė spalvingą „Vasarotojų" gyvavimo istoriją.

 

 

Aidas Giniotis:

 

Šiuo metu man ir liūdna, ir gražu. Statant šį spektaklį teko dirbti su išskirtiniais aktoriais ir liūdna su jais išsiskirti, bet gražu prisiminti. Man tai buvo etapinis spektaklis, kai Keistuolių teatrą ir mane patį buvo ištikusi krizė, kai norėjosi sugriauti tai, kas pastatyta, ir vėl pulti į nežinią. „Vasarotojai" padėjo išgyventi. Repetuojant buvo visko: daug geros, gilios analizės, ginčų, kūrybinės kovos; daug verdančių asmenybių teatro katile. Man to reikėjo kaip oro. Ačiū jiems visiems už tą beprotiškai gražų laiką.

 

 

Dalius Skamarakas:

 

Buvo labai smagu, kad šis spektaklis - net ne didelis, o tiesiog kolosalus. Tokiame projekte ne kiekvienas išdrįstų suvaidinti, o ir ne kiekvienas spektaklis palieka tokį įspūdį. Labai branginu tai, kad teko padirbti su kolegomis iš kitų teatrų. „Vasarotojai" pateikė visai kitokį požiūrį į M. Gorkio kūrybą, taip pat savotiškai smagu, kad kritikai į mūsų pastatymą žiūrėjo kaip į tam tikrą teatrinį-sociologinį tyrimą, socialinės neteisybės analizę, tuo tarpu mes, kūrėjai, vertinome jį iš aktorinės pusės: visiems buvo įdomu „pasimaudyti" savo personažuose, analizuoti, kaip kuriasi santykiai tarp visiškai skirtingų ir netgi egoistiškų kartu gyvenančių žmonių. Gaila, kad šie „Vasarotojai" - paskutiniai, bet gerai, kad su jais atsisveikiname būtent tokiomis aplinkybėmis. Nesinorėtų nė vieno spektaklio palydėti į nebūtį, kai jis jau atsibodęs tiek aktoriams, tiek žiūrovams, o štai dabar prisiminsiu jį kaip gerą ir gražų laiką.

 

 

Tomas Žaibus:

 

Artėjant paskutiniam pasirodymui neramina, ar prisiminsiu, kaip spektaklio metu „vaikšto" rekvizitas ir kur teatro technikos vadovas viskam pasibaigus padės šitiek medžio... Pasiilgsiu bendros grimerinės su aktoriumi Vaidotu Žitkumi ir jam sunkiai prilimpančiais antakiais bei Daliumi Skamaraku ir jo prašymu kaskart pataisyti jam į nugarą įsmeigtą peilį. Vaidmuo „Vasarotojuose" man buvo ypatingassavo kontrastais, kaipmažiausias apimtimi veikėjas Ziminas tampa didžiausiu herojumi (bent jau man taip atrodo): teatras, kaip ir gyvenimas, daro stebuklus. „Vasarotojai" ir Keistuolių teatras leido sutikti, dalintis patirtimi ir dirbti su savo mylimais aktoriais, o A. Giniotis puikiai apjungė mūsų skirtybes gerai istorijai. Supratau, kad turint nedaug teksto tikimybė jį pamiršti yra didesnė ir tai - tik į naudą, bulviniai maišai ant nuogo kūno graužia, o po „Vasarotojų" gyventi norisi paprasčiau. Išmokau ir pačią svarbiausią pamoką: „Užgimęs šliaužiot skraidyt negali", kaip ir „Būti herojumi būnant mėgėju - daug nuoširdžiau".

 

 

 

Rasa Samuolytė:

 

Kadangi „Vasarotojuose" vaidina aktoriai, susibėgę iš įvairiausių taškų, džiaugdavomės vos visiems susirinkus, kadangi suburti tokią komandą iš skirtingų vietų yra didelis iššūkis teatrui. Jaučiu, kad šis spektaklis dar galėjo turėti kitokią istoriją, tačiau dabar, kai joje dedamas taškas, aš drauge ir laukiu pasirodymo, ir džiaugiuosi, kad čia vaidinau. Artėjanti pabaiga atrodo natūrali, man atrodo, kad taip ir turi būti - kokia bebūtų spektaklio eiga, kiek kartų jis besuvaidintas, paskutinysis spektaklis turi įvykti, taip tarsi užveriant simbolines duris. „Vasarotojai" vyksta labai retai ir kaskart įvykus spektakliui aplanko šventės jausmas, o aš pati asmeniškai jame patiriu aktorinę šventę, nes turiu galimybę vaidinti ryškų, pilno kraujo personažą. Taigi dabar, artėjant atsisveikinimui, laukiu susitikimo su kolegomis, tos šventės, o suvokiant, kad šis kartas bus paskutinis, laukimas galbūt net dar didesnis. Liūdesio irgi šiek tiek yra - bet jis nėra toks juodas.

 

Vaidmuo „Vasarotojuose" man buvo ypatingas tuo, kad Olga - mano pirma suvaidinta motina. Iki tol vaidinau daug paauglių, konfliktiškų jaunų merginų personažų, ir staiga iš Aido sulaukiau pasiūlymo suvaidinti Olgą. Pasižiūrėjau - o Dieve, ji turi keturis vaikus! Tai - visai kitokia patirtis, nei viskas, ką vaidinau iki tol. Man patiko vaidinti daugiavaikę motiną, ir nors tai buvo nemažas iššūkis, kaskart būdama scenoje patiriu labai didelį džiaugsmą. Kartais pasižiūrėjusi į save iš šalies kaip aktorė pasielgiu visiškai neprofesionaliai ir pati iš savęs pasijuokiu! Už tai vėliau baudžiu save, bet nieko negaliu padaryti - tiek gerų emocijų man teikia šis vaidmuo.

 

Prisimenu vieną kuriozišką situaciją - sykį vaidindami kažkuriame Lietuvos mieste pažeidėme režisieriaus taisyklę ir po spektaklio sugrįžome į sceną nusilenkti. Žiūrovai taip plojo... Pasibaigus spektakliui ir išėjus iš scenos dėl to kilo lengvas chaosas, kažkas pasakė: "Gal einam?", mes grįžome nusilenkti ir labai nuvylėme režisierių šiuo poelgiu. Pasijutau padariusi tai, ko negalima - visi buvome prasižengėliai, nors imk ir kampe pastovėk! Kiek metų tau bebūtų, koks bebūtum patyręs aktorius, kartais pasielgi, kaip nereikėtų, bet niekaip negali savyje sulaikyti vidinio vaiko, kuris sugalvoja: kodėl gi nepadarius priešingai? Šiame spektaklyje visuomet nutinka tokių akimirkų, kai kažkas padaro klaidą, kuri tampa viską pagyvinančia improvizacija. Iš šių nuotykių mūsų nusilenkimas man - pats ryškiausias...

 

Mūsų lentelės su vardais, kurias padedame ant scenos nuo jos nueidami, tampa tarsi personažo antkapio metafora - taigi, mes vis tik nusilenkėme prie savo antkapių. Jos ypatingos dėl dar vieno dalyko - vienoje jų pusėje išraižyti veikėjų vardai, o kitoje - jų amžius. Taigi, „Vasarotojai" turi savybę visada priminti, kiek tau iš tiesų yra metų. Pradžioje galvoji apie tai, kad jau pasiekei savo personažo amžių, o tuomet nepastebimai jį pralenki ir keliauji pirmyn. Taip niekada nepamiršti savo gimtadienio!

 

 

Dainius Gavenonis:

 

„Vasarotojuose" man daug kas buvo nauja. Visų pirma - tai, kad pats pasirinkau vaidmenį. A. Giniotis man siūlė kitą, bet užsimaniau vaidinti tokį diedą, kuris visą laiką tyli ir finale praplyšta šiek tiek idiotišku, bet skausmingu monologu. Pačiam pasirinkti vaidmenį tenka retai, o tuomet atrodė, kad taip bus beveik kaskart. Lygiai taip pat atrodė, kad dažnai atsidursi kokiame nors teatre su daug nepažįstamų kolegų, kurie galiausiai taps pažįstamais ir bičiuliais... Šiame spektaklyje talentingi ir gražūs žmonės iš skirtingų teatrų susirinko į vieną vietą ir susėdo prie vieno stalo. Didžiausias noras vaidinti šį spektaklį ir būdavo dėl susitikimo su jais. O dar kiek pasipuošusių moterų užkulisiuose! Tarp visų kitų spektaklių į „Vasarotojus" itin gražu žiūrėti - visi puošiasi, dažosi, viena slepia, kita išryškina... Tai lyg puokštė labai gražių gėlių, ir jų šiame spektaklyje neįtikėtinai daug.

 

Visuomet atsiminsiu Ainį Storpirštį, persirenginėjantį su manimi vienoje grimerinėje ir besikalbantį. Rodos, galėtum nors ir kasdien skirti vienas kitam laiko, bet tai nutikdavo tik per šį spektaklį. Dar prisiminsiu režisierių, visuomet taip mistiškai pasirodantį teatre. Visi klausinėja: „Aidas yra? Aidas yra?". Jo skrybėlė yra, bet neaišku, ar po ja Aido būta, ar žiūrėjo spektaklį... Po spektaklio jis pasirodo besišypsodamas, dėkoja - toks paslaptingas žmogus. Žinoma, visi atsimins, kai žiūrovai taip plojo, kad buvo tiesiog neįmanoma neišeiti nusilenkti - pabrėžiu, neįmanoma, - kad režisierius suprastų. Išėjome, nusilenkėme, bet jautėmės kaip prasikaltę vaikai... Iki tol jautiesi aktoriumi, bet tuomet padarai kažką, ko negalima, ir tampi vaiku: rodos, tėvelis neleido, bet prisirinkai obuolių iš svetimo sodo. Taigi, „tėvelis" tada labai supyko, įsižeidė ir su mumis kurį laiką nekalbėjo. Neatsimenu, ar mes atsiprašėme, ar laikas pamažu nuplovė susitarimo nesilaikymą, bet prisimenu, jog parašiau jam žinutę: "Aidai, taigi suprask". O jis man - "Taigi kaip jūs nesuprantat"... Buvo tikrai smagus nuotykis.

 

„Vasarotojai" man buvo kitoks spektaklis, nei kiti, nes jis labai ilgas - labai! Atvyksti į teatrą per pietus, o ten visi jau kažką kartojasi, nori prisiminti, nes seniai nevaidinę. Tada „medžioji" savo partnerius, lauki, kol jie parepetuos su kitais, anksčiau juos pasigavusiais... Tuomet ateina laikas grimui, klijuojiesi ūsus (neatsimenu, ar dar kokiame nors spektaklyje tokius turiu) ir esi labai geros nuotaikos, nes visų pasiilgai. Dėl to dažnai juokiesi ir prisilaikai ūsus dviem pirštais, kad neatsiklijuotų besijuokiant... Visus tuos metus eidavau pas Dalių Skamaraką į grimerinę ir kaskart skolindamasis klijų ūsams sakydavau: "Atsiprašau, ar galiu paimti?". Jis atsakydavo: "Gali, gali, tik grąžink". Ir taip kaskart šitiek metų! Tuomet vykdavo spektaklis, visi scenoje pridarydavome visokiausių pokštų vieni kitiems, ir viskas pasibaigdavo tik apie vidurnaktį. Tokiu metu namo nebetraukia - norisi prisėsti su kolegomis prie vyno taurės, bet visi palengva išsiskirsto. Važiuodami namo vienu automobiliu dažnai kalbėdavome, kaip būtų smagu bent kartą po spektaklio neskubėti namo. Bet kitąsyk ir vėl išsiskirstydavome... Taip viskas vis kartodavosi iš naujo.

 

Dar man įstrigo, jog Keistuolių teatras yra keistas reiškinys, gebantis išsaugoti dalykus, kurie kitur greitai keičiasi. Pavyzdžiui, jie turi vieną geriausių Lietuvos teatruose rūkomųjų ir daug metų vietos nepakeitusį kavos barą teatro fojė, kur kavą gali gerti barmeno vietoje! Ten kartą vos nepašoviau savo kolegos Dariaus Meškausko. Stovėjau barmeno vietoje, jis - kitapus baro; mus skyrė gal pusė metro, o aš rankoje turėjau užtaisytą spektaklyje naudojamą pistoletą. Pasakiau jam: „Įsivaizduok, jei dabar netyčia į tave šaučiau", ir sulig tais žodžiais iš tikrųjų netyčia paspaudžiau gaiduką... Abu sustingome ir žiūrėjome vienas į kitą su ta pačia mintimi - pašoviau ar ne? Oro srovė turėjo bent jau perskrosti drabužius, bet, laimei, to nenutiko. Po šio įvykio kaskart prieš antrą spektaklio dalį Justas Tertelis man atnešdavo pistoletą ir jį paduodamas vis pasakydavo tą patį žodį: „Užtaisytas". Tokie tad prisiminimai apie kavos gėrimą už baro... Sveikinu Keistuolių teatrą išsaugojus tokius unikalius kampelius, kaip rūkomasis ir kavinė. Aš juos tikrai prisiminsiu ir aplankysiu po teatro rekonstrukcijos.

 

 

Ainis Storpirštis:

 

Gera atsisveikinti su darbu, kuris neatsibodo, nepaseno, neišvargino ir neužkniso. Tai leidžia jam tapti prasmingu ir džiugiu atsiminimu.Šis spektaklis man ypatingas ir svarbus tuo, kad buvo vienas pirmųjų.Jame artimai susipažinau su menininkais, kurie buvo ir yra mano autoritetai. Pavyzdžiui, pažintis su Dainiumi Gavenoniu prasidėjo įplėšta mano ausimi per pirmą improvizaciją kartu scenoje, ir nors ši pažintis rando nepaliko, įspūdis pasiliko neišdildomas.

 

 

Viola Klimčiauskaitė:

 

Atsisveikinti liūdna. Vasarotojai - etapinis spektaklis, su kuriuo praėjo nemažai laiko - juk pirmosios repeticijos, pirmieji pjesės skaitymai prasidėjo vos tik mums baigus mokslus, Berlyne vykusių kūrybinių dirbtuvių metu. Taigi, kai pirmą kartą susitikau su savo vaidinama Varvara, buvau jaunesnė už ją, paskui tapome bendraamžės, o dabar jau esu už ją vyresnė. Bėgant metams keičiausi aš kaip aktorė, keitėsi ir mano personažas. Daugelis tekstų įgavo kitą prasmę, naują interpretaciją - ji, žinoma, nedaro įtakos pagrindinei spektaklio koncepcijai, bet mano personažo paveikslui suteikia kitokių spalvų. Varvara Michailovna - paskutinis tokio rimtumo mano vaidmuo, be to, vienas mylimiausių. Su juo surišta labai daug asmeninių potyrių, lemtingų sprendimų. Su „Vasarotojais" baigiasi vienas etapas, o ar prasidės kitas - nežinau, todėlatsisveikinti su spektakliu tikrai sunku. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę bendrame darbe susitikti su tokiais aktoriais kaip R. Samuolytė, G. Jaraminaitė, D. Meškauskas, A. Storpirštis, D. Gavenonis. Jie buvo ne tik mano partneriai, bet, tam tikra prasme - ir mokytojai.

 

Itin įsiminė viena neeilinė situacija, kai spektaklį teko atšaukti, nes praradau balsą. Kolegos juokavo: „Nebylė Varvara", o mane apėmė siaubas - juk beveik visą spektaklį kalbu. Visi jau buvome susirinkę - kas iš gastrolių, kas - iš kitų miestų, - o aš negalėjau nė žodžio normaliai pasakyti. Taip bejėgiškai nesijaučiau niekada gyvenime!

 

 

Andrius Kaniava:

 

Šis spektaklis - tikrai išskirtinis reiškinys teatro istorijoje. Dar nė viename nebuvo susirinkę tiek daug puikių aktorių ir nė vienas nebuvo rodomas taip retai. „Vasarotojai" galėjo gyvuoti su devizu „Gero - po truputį". Gaila, kad ir to „trupučio" nebeliks. Tikrai pasiilgsiu savo vaidmens, kuris pasirodydavo kartą į metus, kaip tolimas giminaitis, o taip pat - ir tų keturių puikiai praleistų valandų šaunioje kompanijoje.

 

 

Ieva Stundžytė:

 

Po pirmo kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigimo 2003 metais Aidas Giniotis pakvietė mane į pjesės skaitymą, kuris vyko Keistuolių teatre. Tai buvo vasara, mes susirinkome ir pirmą kartą skaitėme pjesę sėdėdami scenoje ratu, o pirminė režisieriaus idėja buvo šį spektaklį statyti būtent apie Keistuolių teatrą. Deja, tąsyk viskas vienu skaitymu ir pasibaigė, tačiau A. Giniotis mintį apie spektaklį ilgai nešiojosi savyje ir antrą kartą mes susitikome 2010 metų vasarą. Tuo metu į skaitymus jau susirinko nauja komanda, o režisierius paklausė, ar man būtų įdomu padirbėti kaip režisieriaus asistentei, taigi šis spektaklis man brangus tuo, kad pirmą kartą išbandžiau savo jėgas tokiose pareigose. Tuomet sekė pora mėnesių skaitymų - sėdėdavome su A. Giniočiu ir skaitydavome tekstą tiek originalo, tiek lietuvių kalba. Per tą laiką perkūrėme vertimą - daug kas kūrinyje buvo iš naujo išversta ir savotiškai adaptuota. Skaitymai tapo ypatinga patirtimi - jų metu patys aktoriai siūlė tam tikras teksto variacijas, kuriomis galima būtų tiksliau išreikšti režisieriaus mintis. Tai buvo labai įdomu, nes mūsų komanda - iš skirtingų vaidybos mokyklų, ir mūsų teksto skaitymo įgūdžiai labai skirtingi, o įdomiausia buvo stebėti, kaip visi skirtingi žmonės tampa komanda. Atrodė, kad visi staiga įgijome tą pačią kraujo grupę, kai net neįtarėme, jog taip gali nutikti. Buvo visko - ir įdomių diskusijų, ir tarpusavio provokacijų, nemažai kalbėta apie „Vasarotojų" temą - supratome, kad tai bus spektaklis ne vien apie Keistuolių teatrą, bet ir apie Lietuvos teatrą apskritai. Režisierius pasiūlė labai stiprią koncepciją, užmanymą ir struktūrą, ir buvo unikalu, kad jis aktoriams leido savarankiškai kurti etiudus, o visus mūsų bandymus, nors ir paredaguotus, panaudojo spektaklyje. Man šis spektaklis buvo labai svarbus mokantis, kaip režisierius gali nieko per daug nekalbėdamas, tik mažomis užuominomis atvesti aktorius ten, kur jis pats nori. Taip pat įsiminė genialus A. Giniočio muzikinis pojūtis, pasirinkta rusų liaudies daina ir įvairūs jos motyvai bei versijos. Iš paprasčiausio dalyko jis išvystė visą simfoniją.

 

Mano manymu, šis spektaklis kažkuria prasme buvo aplenkęs laiką, nes tuo metu vyravo visai kitokios teatrinės mados: daug kas ieškojo kitoniškumo, nuogos adaptacijos šiandienai, o priimti tokį neįžūlų, subtilų spektaklio kūrimo būdą daug kam - ypač kritikams - pasirodė neįdomu, neaktualu, bet to negalėjau pasakyti apie mus pačius. Šis spektaklis į Keistuolių teatrą atvedė dar kitokią auditoriją. Tuo metu tradicinis „keistuolių" žiūrovas alsuote alsavo „Paskutiniais Brėmeno muzikantais" ir net neįsivaizdavo, kad šio teatro scenoje gali vykti ilgas, sunkus trijų dalių spektaklis, kurio supratimui reikalinga pajungti protą. Šis spektaklis pirmiausia liečia žmogaus mąstymą, o ne emocijas. Manau, jog daugelis kritikų atmestinai pažiūrėjo į šį kūrinį ir neįsigilino, kodėl jis atsirado Keistuolių teatre. Šia prasme man „Vasarotojai" asocijuojasi su įsisenėjusiu Lietuvos meno kritikos požiūriu. Visi mes ilgai jautėme savotišką nuoskaudą dėl paviršutiniško - nei teigiamo, nei neigiamo - įvertinimo, savotiško abejingumo spektaklio atžvilgiu.

 

Kalbant apie savo personažą - mano, Ievos, ir Sonios amžiaus skirtumas yra pats didžiausias. Soniai pjesėje 18-a metų, premjeros metais man buvo 27-eri. Jai 18-a taip ir liko... Šio spektaklio metu labai daug išmokau, susidūriau ir su teksto redagavimu, ir vertimu, ir su tuo, kad mano vaidmuo yra veikiau ne vaidmuo, o funkcija - aš spektaklyje esu tarsi visų kitų asistentė, bet man tai visai patinka. Turėdavau ritualą prieš spektaklį į teatrą ateiti pirma iš aktorių. Taip darau iki šiol - jau nuo ryto sukuosi teatre: susidėlioju rekvizitą, susistatau scenoje kėdes, nes nuo pradžių buvau už tai atsakinga ir nesvarbu, kad vėliau atsirado pagalbininkų - išliko noras viską sužiūrėti, pačiupinėti, žinoti kiekvieną menkiausią detalę. Tai vienintelis spektaklis, kuomet taip darau - viską išglostau, perleidžiu per savo rankas.

 

 

Marija Korenkaitė:

 

Gal ir keistai skamba, bet jausmas ruošiantis paskutiniam „Vasarotojų" spektakliui - šventiškas. Su jauduliu laukiu susitikimo su kolegomis, žiūrovais ir emocijų lavinos, užgriūnančios „vasarojant" scenoje. Tikiu, kad paskutinis spektaklis bus jautrus ir nuostabus. Mano pačios kelias į Julijos Filipovnos vaidmenį buvo sudėtingas. Manau, kad jis įgijo sielą ne repeticijų, o spektaklių metu; tas procesas nesaldus, bet labai brangus. O didžiausia šio spektaklio dovana - pagrindiniai scenos partneriaiDalius Skamarakas ir Dainius Gavenonis. „Vasarotojai" man visų pirma ir yra jų vaidinamų personažų akys, rankos, balsas.

 

 

Judita Urnikytė:

 

„Vasarotojai" man buvo puiki ir neįkainojama patirtis. Tiek skirtingų aktorių-asmenybių susirenka į vieną būrį... Tai - jau įdomu. O didžiausios įdomybės ir spektaklio atmosfera prasidėdavo dar už kulisų. Tai spektaklis, kuriame turi laiko ir erdvės pagyventi. Galbūt dėl to kartu tai - spektaklis, iš kurio sunkiausia ir išeiti.

 

 

Gabija Jaraminaitė:

 

Aš visada labai džiaugiuosi susitikimu su nuostabiais šio spektaklio aktoriais. Buvimas scenoje su jais - tikra šventė.

 

 

Aldona Vilutytė:

 

Man šis spektaklis yraįdomus ir brangus visų pirma dėl žmonių, kuriuos Aidas Giniotis suvedė kartu. Manau, kad tai yra „Vasarotojų" išskirtinumas kitų Keistuolių teatro spektaklių kontekste. Vyko kūrybinis procesas su žmonėmis, su kuriais jau buvau daug dirbusi - savo kursiokais, jaunesniais „Atviro rato"kolegomis, - o taip pat - ir su aktoriais, kurie daug metų buvo mano labai geri draugai ir bičiuliai gyvenime, bet niekada kartu nevaidinome. Kadangi visi susirinkome iš įvairių Lietuvos teatrų su labai skirtingomis teatrinėmis patirtimis, buvo išties įdomus repeticijų procesas, daug diskusijų, aiškinimosi, analizės. Vėliau labai laukdavau kiekvieno mūsų pasibuvimo kartu, pokalbių prieš spektaklį bei pasisėdėjimų po jo. Ir, žinoma, pačio spektaklio! Jo metu mes visi esame scenoje, o tai leidžia stebėti, kaip dirba kiti aktoriai ir tas stebėjimo procesas man labai patinka. Be to, tuo metu, kai jį statėme, buvau labai pasiilgusi literatūros klasikos, kurios ne tiek ir daug buvo mano vaidintuose spektakliuose.

 

Pirmą kartą „Vasarotojus" pradėjome repetuoti daugiau nei prieš 20 metų, tik pabaigę mokslus. Tai vyko tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse Berlyne, tada vaidinau kitą vaidmenį. Šie atsiminimai labai stiprūs, nes tai buvo pirma tokia ilga mūsų kelionė ir darbas užsienyje. Vėliau vėl buvome pradėję repetuoti su kitais aktoriais, tačiau tik po trečio karto spektaklis įvyko.

 

Vienas ryškiausių prisiminimų iš „Vasarotojų" - kaip vieną spektaklį su Rasa Samuolyte pačiame scenos priekyje per savo dialogą pratrūkome kvatotis ir niekaip negalėjome sustoti. Nuo juoko net ašaros iš akių bėga, o mes toliau sakome savo tekstą, apsimesdamos, kad taip ir turi būti... Po spektaklio draugai, žiūrėję spektaklį, pasakojo, kad galvojo, jog čia toks sprendimas - net neįtarė kažką esant ne taip.

 

 

Vaidotas Žitkus:

 

Galvodamas apie tai, ką patyriau vaidindamas „Vasarotojuose", prisiminiau vieną frazę, kurią sako mano personažas Semionovas ir kuri pirmiausiai šauna galvon: „Argi žmogų myli už ką nors? Myli šiaip, paprastai. Tikroji meilė - kaip saulė danguje, nežinia, ant ko ji laikosi". Ko gero, šie žodžiai geriausiai apibūdina mano santykį su šiuo spektakliu. Tai tiesiog buvo labai graži patirtis.

 

 

Darius Meškauskas:

 

Artėjant spektakliui apima dvilypis jausmas. Viena vertus, visada būna didelis džiaugsmas susitikti su komanda, kita vertus - tai savotiška stresinė situacija, nes dėl itin didelės trupės susirinkti yra sunkiau, ir „Vasarotojai" buvo vaidinami labai retai, taigi, ruoštis tenka ypač atsakingai. Manyčiau, jog su šiuo spektakliu mano karjeroje įvyko tam tikras vaidmenų lūžis - pradėjau vaidinti žmones, persiritusius į antrą gyvenimo pusę su visomis iš to kylančiomis problemomis, nusivylimu, netikėjimu ateitimi, kitaip tariant - nebe idealistus. Po to šis naujas bruožas atsirado ir kine, ir kituose teatruose.

 

Vienas ryškiausių mano prisiminimų - tai, kad pagal režisieriaus sumanymą aktoriai neturėtų grįžti į sceną nusilenkti, nes spektaklio pabaigoje yra sukapojamas teatras. A. Giniotis norėjo „sugauti" žiūrovą ir įvelti į pinkles - priversti susimąstyti, kad jis ploja aktoriams, bet tuo pat metu - ir sukapotam teatrui. Dėl to jausdavomės dviprasmiškai: ar teisingai elgiamės neidami padėkoti žiūrovams, ar jų neįžeidžiame?

 

Man atrodo, kad šis spektaklis visgi nebuvo pakankamai pastebėtas; jis buvo vertas didesnio dėmesio ir kritikos - jame yra puikūs vaidmenys, tiek dialogas su visuomene, tiek M. Gorkio dialogas su A. Čechovu. Gaila, kad ne visuomet šie dalykai buvo pastebėti.

 

 

Justas Tertelis:

 

Pirmas dalykas, ateinantis į galvą mąstant apie artėjančią pabaigą - bus sunku šį spektaklį paleisti. Būna spektaklių, kuriems ateina pabaigos laikas, tačiau „Vasarotojai" vis dar gyvi ir kintantys, todėl nesinori dėti taško jo istorijoje. Kita vertus, suprantu, jog laikas nestovi vietoje, atsiranda nauji spektakliai ir su senaisiais tenka atsisveikinti. Kitas svarbus dalykas - man kaip niekur kitur yra brangi šio spektaklio komanda. Čia susikirto daug teatrinių tradicijų - daugelis esame iš skirtingų teatrinių pasaulių, ir man tai buvo tarsi didelė mokykla, nes galėjome mokytis vieni iš kitų, žiūrėti, kaip kuris dirba. Tai vienas brangiausių kūrybinių patyrimų. Su savo personažu Riuminu mudviem ne iš karto pavyko susigyventi. Gal dėl to ir gaila jį paleisti - tai buvo ilgas procesas ir kuo toliau vaidinu, tuo mudu labiau susidraugaujame; tiek aš, tiek jis augame, ir štai dabar ateina laikas vienas kitą išlydėti. Riuminas nelengvas, bet tuo pačiu ir brangus - kalbant apie karjerą teatre, jis, ko gero, patenka į pirmą trejetuką įdomiausių vaidmenų, kuriuos esu turėjęs. Šis spektaklis dar yra ypatingas dėl to, kad vyksta retai, ir kaskart kiekvienam pasirodymui pradedame ruoštis kiek įmanoma anksčiau ir kruopščiau. Galiu užtikrintai sakyti, kad šiai komandai tokios avantiūros patinka, ir nors profesine prasme tai nelengva, leidžiamės į labai įdomią nežinomybę.

 

 

 

 

Parengė Agnė Vidugirytė

 

 



Naujienų prenumerata