Jaunieji Keistuolių teatro aktoriai naujame spektaklyje žada pristatyti dar nematytą teatro veidą

Su jauniausia Keistuolių teatro karta susitinkame prieš jų repeticiją – jau visai netrukus, spalio 6 dieną, scenoje atgims V. Šekspyro komedija “12 naktis, arba Kaip norite”, režisuojama Ievos Stundžytės. Drauge su savo mokytojais Aidu Giniočiu bei Judita Urnikyte pirmąsyk didžiojoje scenoje pasirodantys talentingi ir entuziastingi aktoriai neslepia – Keistuolių teatre tvyro malonių pokyčių atmosfera, ir pirmoji šio sezono premjera virsta šių pasikeitimų simboliu. Aktoriai Justina Smieliauskaitė, Karolis Kasperavičius, Danas Kamarauskas ir Aurimas Bačinskas bei kostiumus „12 nakčiai“ kurianti dizainerė Malvina Stankutė dalinasi mintimis apie savo pasirinktą kelią, darbą komandoje su savo mokytojais bei svarbą jaunam aktoriui atrasti savo erdvę kūrybai.

Ko gero, jūsų, kaip ir visų devinto dešimtmečio pabaigoje – dešimto dešimtmečio pradžioje gimusių lietuvių, pirmoji pažintis su Keistuolių teatru įvyko vaikystėje. Koks yra pats pirmasis prisiminimas apie teatrą, kurio dalimi patys dabar esate?
Justina: Mano ryškiausias prisiminimų fragmentas – Ilona Balsytė, vaidinanti skraidantį paršiuką filme „Aukštyn kojom“. Iš vaikystės atsinešame daug padrikų vaizdinių, tačiau tai, kad neprisimename konkrečių dalykų, nereiškia, jog tokie fragmentai nepadaro mums įtakos. Gerokai vėliau po ilgos pertraukos stebėjau muzikinę Keistuolių programą Palangos vasaros estradoje. Aidas Giniotis vaidino Kurmį ir paprašė publikos paskolinti jam akinius, kurių sulaukė iš vienos žiūrovės. Ji jam pakuždėjo į ausį, jog jos akiniai – su dioptrijomis, ir Aidas vėliau apie tai pajuokavo. Tuomet visi susirinkusieji pagalvojo, koks žavus vyriškis yra tas Aidas Giniotis...
Karolis: Aš iš paauglystės geriausiai prisimenu „Paskutinių Brėmeno muzikantų“ filmą.
Danas: Būdamas vaikas klausydavausi Keistuolių kasečių. Mama paleisdavo „Geltonų plytų kelio“ kasetę, pririnkdavo įvairiausių daiktų ir pastatydavo man tarsi atskirą pasaulį. Buvau labai susižavėjęs Andriumi Kaniava, o gerokai vėliau turėjau jį pakeisti šiame spektaklyje ir dabar pats vaidinu Kaliausę.
Malvina: Aš atsimenu Raganosį Semą iš „Kito karto“. Mane labai sužavėjo kostiumas, kaip bebūtų ironiška, – Sigutis Jačėnas ant galvos turėjo pripučiamą vaikišką plaukimo ratą ir daugybę metų aš kitaip net neįsivaizdavau raganosio. Man tai buvo pati geriausia šio gyvūno interpretacija.
Aurimas: Pirmą kartą „Geltonų plytų kelią“ pamačiau per televiziją ir dainos vis skambėdavo mano galvoje. O vėliau jau atsirado „Paskutinių Brėmeno muzikantų“ filmas, kuriame labiausiai įsiminiau sceną, kuomet A. Kaniavos personažas dainuoja „Dalia“, o tada pro langą skraido gitaros ir daiktai...

Kaip nusprendėte pasukti aktorystės keliu?

Aurimas: Niekada negalvojau, kad būsiu aktorius. Tiesą pasakius, man būdavo net nemalonu žiūrėti į vaipymąsi scenoje... Visiškai nenorėjau turėti su tuo nieko bendro. Tačiau baigęs J. Tallat - Kelpšos konservatoriją supratau, jog nenoriu stovėti prie klavišinių su kostiumu ir traukti arijas, tuo tarpu teatras buvo sritis, kurioje visiškai nieko nežinojau, ir susižavėjau juo pamatęs vieną O. Koršunovo spektaklį. Pasižiūrėjau į vaidinantį J. Budraitį, kuris visus savo pasirodymu tiesiog pakerėjo, ir supratau, kad jis savo vaizduote sukūrė tokią magiją, dėl kurios mes visi žiūrėjome išsižioję. Tai buvo nuostabu, likau sužavėtas ir apsisprendžiau: „Einu į akademiją išmokti tokių dalykų“.
Danas: Aš tik paskutinėse klasėse sužinojau, kad yra tokia įstaiga, kurioje mokoma vaidinti. Anksčiau žiūrėdavau televiziją ir galvodavau, kad visi tie artistai patys iš savęs tai sugeba... Vėliau mokytoja pasakė: „Tau tik ten“, taip ir buvau išspirtas, visai ne savo noru (juokasi).
Justina: Mano pradžia buvo labai tradiciška ir daugiausiai paskatinta artimų žmonių. Lankiau teatro būrelį Palangoje, parodėme keletą spektaklių ir sulaukdavau replikų, kad turėčiau tapti aktore. Net vaikystės draugės visuomet kalbėdavo, kokia esu pamaiva ir kad turėčiau kažkur tai išreikšti... Vėliau mokykloje lietuvių kalbos mokytoja paskatino mane stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tačiau atėjus laikui išsigandau ir nusprendžiau studijuoti filologiją. Visa laimė, mama paprotino sakydama, jog aktorystė yra mano kelias, ir paragino kitaip susidėlioti prioritetus.
Karolis: Aš tikėjausi, kad studijuoti vaidybą bus lengva ir paprasta, dėl to ir įstojau. Maniau, jog ateisiu, pavaidinsiu ir išeisiu. Kai įstojau, supratau, kad čia bus rimtų reikalų... Dar po metų supratau, kad reikės tikrai daug dirbti. Mano mama Klaipėdoje baigė lietuvių kalbos ir režisūros studijas, todėl pasakodavo, kaip viskas teatre yra įdomu, tuo tarpu aš pats nelabai ką apie tai žinojau – tebuvau matęs tris spektaklius. Ėjau į kažkokią svajonę nežinodamas, kokia tai sunki profesija, tačiau nesigailiu.

Nors baigėte tą pačią Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, turėjote skirtingus mokytojus. Ar pasirodymas „12 naktyje“ – jūsų pirmas bendras darbas?

Justina:
Visi drauge iki „12 nakties“ nesame vaidinę, tačiau mums visiems dėstė režisierė Ieva Stundžytė, kuri mus taip ir sujungė.
Karolis: „12 naktis“ buvo diplominis mudviejų su Justina kurso spektaklis, vaidinome mudu su pora kurso draugų. Kai baigėme akademiją, Ieva norėjo toliau tęsti darbą su šia medžiaga, susirinko kitus žmones, tačiau tai, kas dabar vyksta, iš tiesų prasidėjo dar po antro kurso.
Justina: Po antro kurso padarėme „12 nakties“ eskizą, išvykome į Italiją ir prie pjesės grįžome jau tik baigdami studijas, tačiau ir po to aš vis spausdavau Ievą, kad „12 nakties“ nepaleistume.
Karolis: O šiaip esame vienuose ar kituose spektakliuose dirbę drauge ir šiaip gerai pažįstame vienas kitą.

Kurti tarpusavyje – vienas dalykas, bet dabar esate vienoje scenoje su savo mokytojais. Kokie įspūdžiai tapus pilnaverčiais trupės nariais, drauge kuriant ir įsiliejant į teatro gyvenimą?

Karolis: Man patinka, kad scenoje kuriu visiškai kitokį santykį su kolegomis. „12 naktyje“ yra scena, kurioje Aidui Giniočiui sakau: „Eik iš čia“. Tai labai įdomus jausmas, nes aš nei norėčiau, nei galėčiau jam taip pasakyti gyvenime, tuo tarpu scenoje atsiranda laisvės pojūtis bendraujant su savo autoritetais, kuriuos pažinodamas didžiuojiesi, ir gali jiems lengvai pasakyti tokią frazę.
Aurimas: Keistuolių teatro repeticijose jaučiu, kad dėstytojai, iš kurių gaudavome ir pastabų, ir įvertinimų, dabar priima mus kaip lygius. Jie apčiuopia tavo silpnąją vietą, kurios galbūt pats nematai, ir atsargiai padeda su ja susitvarkyti. Tai labai geras jausmas, nes žinai, jog bet kokioje situacijoje sulauksi palaikančio žodžio. Kiekvieną repeticiją aš mokausi iš tų žmonių ir iš kiekvieno kažko išmokstu, bet Aidas Giniotis man vis tiek atrodo neprilygstamas. Žaviuosi tuo, kaip jis valdo tekstą ir savo kūną, kaip prisitaiko ir čia pat vietoje sau susigalvoja iššūkių - man tikrai iki to reikia daug pasistengti. Ir aš nepataikauju! Tuo tarpu Judita Urnikytė akademijoje man dėstė judesį – ji tikra profesionalė.
Karolis: Tokie žmonės suteikia motyvacijos, kai susimąstai, kiek laiko jie gyvena savo kūryba. Kartais pats pradedi savimi abejoti, o tuomet pamatai, kaip Aidas Giniotis sako: „Man reikia kūlverstį padaryti, pasibandysiu jums išėjus“, ir supranti, jog pats irgi gali save nugalėti. Tai kelia pagarbą.
Justina: Vyresnieji aktoriai – tikri pedagogai. Nėra konkurencijos - jie dirba su jaunu aktoriumi kaip su partneriu, nors turi daugiau patirties. Jie suinteresuoti priimti jaunus žmones į savo teatro šeimą.

Malvina, o kas tave atvedė į Keistuolių teatrą? Ar teko su teatro kostiumais dirbti ir anksčiau?

Malvina: Taip, teko, tačiau „12 naktis“ - pirmas toks darbas nuo pradžios iki galo. Kiek anksčiau pradėjau dirbti su vaidybos studentais, nes teatras man visuomet buvo labai įdomus. Į mano gyvenimą naujos patirtys ateina su didelėmis pastangomis ir būtinai po didelių svajonių Taip nutiko ir su teatru. Pradžioje šiek tiek dirbau su Vido Bareikio kursu ir Ieva Stundžyte statant diplominį „12 nakties“ spektaklį, bet dėl riboto studentiško biudžeto buvau atsakinga tik už stilizavimą, pati kostiumų nekūriau – tai darau dabar.

Kas labiausiai įkvėpė kuriant kostiumus „12 nakčiai“?

Malvina: Turėjau neblogą „repeticiją“ su studentų pastatymu, tad jau pažinojau medžiagą. Mes daug kalbamės su Ieva, daug klausiu, sulaukiu daug atsakymų, galiu su kiekvienu aktoriumi pasikalbėti – užsimezgė stiprus ryšys ir jie pastebi dalykus, kurių pati neperskaityčiau, todėl tampa lengviau prisitaikyti. Neretai į komandą atėjus naujam žmogui būna sunku – kadangi visi menininkai yra individualistai, dažnai stengiamasi „nužudyti“ vienas kito idėjas. Džiaugiuosi, kad šį sykį to nebuvo.

Papasakokite plačiau, kokius meilės blaškomus personažus spektaklyje sutiks žiūrovai.

Aurimas: Mūsų vaidmenys – tai smagūs iššūkiai. Labai džiaugiuosi, kad vaidinu Sebastianą. Mano herojus – labai depresyvus vaikinas, praradęs dvynę seserį, jam viskas slysta iš po kojų; Sebastianas nesupranta, kas vyksta su jo gyvenimu, tačiau jaučia, jog privalo kažko ieškoti – visa bėda, kad jis negali apčiuopti, ko. Jis visą laiką ieško ir tyrinėja, nesileidžia sustabdomas, bando tuštumą užpildyti nuolat bėgdamas, kol jį sustabdo žmonės, pasiūlantys meilę. Man džiugu, kad Ieva pasirinko statyti Šekspyro pjesę, nes jis visuose savo kūriniuose kalba apie meilę skirtingomis jos formomis. „12 naktis“ yra tarsi maskaradas, didžiulis meilės šokis. Aišku, tai atrodo kiek nuvalkiotas žodis - mes nuolat vieni kitiems kartojame, kad mylime, kartais visiškai dėl meilės išprotėjame, atrodo, net norime vykdyti kažkokią ekspansiją į artimo žmogaus vidų... Tačiau yra ir kitokia, paprasta, esminė meilė, susijungimas tarp žmonių – mes vieni kitų neteisiame, neskaudiname vienas kito.
Justina: Mano Viola/Cezarijus – tai mergina, kuri audroje pameta savo brolį, brangiausią žmogų, atsiduria viena svetimoje šalyje, persirengia vyru, kad jaustųsi saugiau, ir įsimyli žmogų, kurio negalima mylėti pagal jokias taisykles: tai aukštesnio luomo, vyresnis žmogus, be to, Viola/Cezarijus yra jo tarnas. Hercogas paprašo Violos/Cezarijaus nueiti už jį pasipiršti paties Hercogo mylimajai, ir Viola, persirengusi vyru, eina prašyti Olivijos rankos savo mylimam žmogui. Viola turi daryti tai, kam prieštarauja jos širdis, ir atrodo, kad tai niekaip neišsispręs, tačiau pabaigoje visi atranda vieni kitus. Juk ir gyvenime kartais atrodo, kad patekai į situaciją be išeities, tačiau viskas į savo vietas susidėlioja savaime.
Karolis: Aš atlieku net tris vaidmenis, todėl man yra tikras iššūkis greitai keistis, tarsi junginėti mygtukus. Visų svarbiausias iš jų yra Antonijus, kuris tikrai myli Sebastianą – vaidindamas siekiu, kad nė vienas neliktų nepatikėjęs meile, kurią Antonijus jam jaučia. O šiaip Antonijus yra tikras vyras, kapitonas, vagis, vyrukas „iš širdies“.
Danas: Aš esu Juokdarys, kuris apjungia visą spektaklį - jis yra savotiškas spektaklio kūrėjas. Visa ta meilė matoma jo akimis. Kadangi aš meilę labai suprantu (juokiasi), tai pats ją ir kuriu, noriu parodyti visiems. Žmonės turi daug nereikalingų kaukių, apsimetinėjimo, tuščių žodžių, bet kur slypi tikroji meilė? Galiausiai man pavyksta įrodyti, kad ji egzistuoja. Džiaugiuosi kalbėdamas apie tokį jausmą, kurio vis labiau trūksta.

Tiek režisierė I. Stundžytė, tiek jūs patys ne kartą užsiminėte, jog „12 naktis, arba Kaip norite“ – tvirto komandos ryšio ir meilės kuriamam spektakliui produktas, nurodantis kryptį, kuria Keistuolių teatras nori judėti toliau. O ką šis teatras dabar reiškia kiekvienam iš jūsų?

Aurimas: Atėjus į Keistuolių teatrą nesitikima siaubingo šoko – čia einama pažiūrėti scenoje besimezgančio gyvo ryšio, ir žmogus pasijaučia reikalingas, būdamas žiūrovo pozicijoje. Tai yra esminis Keistuolių bruožas – čia ateinama kaip į namus, tarsi pas gerus draugus, kurie gali kartais patraukti tave per dantį, bet vis tiek padarys tai be nereikalingo brutalumo. Čia jaučiuosi reikalingas, esu apsuptas žmonių, kurie siekia save pažinti ir augti drauge su teatru.
Justina: Man savotišku Keistuolių teatro simboliu yra Aidas Giniotis, kuris yra itin suinteresuotas ne tik teatro išlikimu, bet ir jo atsinaujinimu, pritraukimu jaunų žmonių, kurie kurtų apie tai, kuo gyvena. Kalbant apie pirmines daugelio asociacijas su Keistuoliais kaip vaikų teatru... Žinoma, nuo to viskas prasidėjo, nuo šio fakto nereikia bėgti, tačiau niekas nepasakė, kad Keistuoliai tokie turi likti. Pradeda vykti kažkas naujo. Keistuolių teatras dabar yra pereinamame etape, kuris jau priklauso nuo mūsų, ir manau, kad „12 naktis“ parodys, kokia kryptimi einame.
Karolis: Man atrodo, kad teatras dabar išgyvena savotišką paauglystę. Nemažai apie tai šnekame – yra noras pakeisti veidą, kuris smarkiai įsigyvenęs mūsų galvose. Su naujais spektakliais bandome išlįsti iš stereotipais apkrauto teatro įvaizdžio. Ypač įdomu, kad mūsų karta prisijungė būtent šioje stadijoje - man visada patiko maištauti ir bandyti kažką keisti. Dabar teatras išgyvena įdomų laiką ir labiausiai norisi čia pakviesti žiūrovus, galvojančius, kad nebeįmanoma kurti kitaip nei anksčiau. Patikėkite, įmanoma - ir mes tai darome.
Justina: Man Keistuolių teatras yra tarsi sena kuprinė. Mūsų karta pripratusi nuolat norėti kažko naujo bei švaraus, tačiau Keistuolius branginame lyg tą odinę kuprinę, jau mačiusią daug gyvenimo, kurios nesinori išmesti - verčiau padekoruoti, išvalyti, atnaujinti.
Karolis: Reikia odą persiūti. Tai ir bandome daryti.
Malvina: Iš tiesų egzistuoja tas „keistuoliškas“ stereotipas. Pačioje pradžioje bijojau, kad būsiu smarkiai įrėminta, kad galbūt man nesuteiks kūrybinės laisvės - o juk esu jaunas žmogus, noriu ieškoti naujų formų ir eksperimentuoti. Tačiau atėjus tokios nuostatos subyrėjo ir man tai labai patiko.
Danas: Keistuolių teatras yra juokas per ašaras gerąja prasme.
Justina: Danas teisus, išties čia šalia egzistuoja ir juokas, ir ašaros. Kartais teatre labai pasigendu to, kad viskas būtų daroma labai rimtai, tačiau nebūtų vengiama čia pat iš to rimtumo ir pasijuokti. Keistuoliai turi šį liūdną džiaugsmą, protingo visa matančio juokdario žvilgsnį. Nėra nei absoliučios dramos, nei komedijos, mes ieškome paradoksalumo.

Ačiū už pokalbį!

Agnė Vidugirytė



Naujienų prenumerata