Vasariniai „keistuolių“ pašnekesiai

„Keistuoliai" Agnė Sunklodaitė, Aldona Vilutytė, Justas Tertelis ir Vaidotas Žitkus sykį susėdo pakalbėti apie tai, ką gero šiemet teko patirti ir kokia laukia ateitis? Keistuolius kalbino Lina Pavalkytė.

 

Lina Pavalkytė: Šį sezoną „keistuoliai" žiūrovų nestebino premjeromis, daugiausia vaidinti anksčiau sukurti spektakliai. Tiesa, jaunieji žiūrovai sulaukė dovanos - Agnės Sunklodaitės režisuoto muzikinio spektaklio vaikams „Mamulė Mū"...

Aldona Vilutytė: Toks buvo teatro sprendimas - pavaidinti tai, ką sukūrėme praėjusį sezoną, kuris buvo jubiliejinis - šventėme dvidešimtmetį. Tuomet norėjome žiūrovus nustebinti, vos ne kas mėnesį parodyti ką nors naujo... Šį sezoną norėjosi vaidinti tai, kas jau sukurta, pasidžiaugti tuo, išgyventi tai giliau.

Agnė Sunklodaitė: Jubiliejinis sezonas turėjo keturias premjeras, ir dar daugybę koncertų! Pernai reikėjo „išvaidinti" tuos spektaklius, kuriuos sukūrėme savo jubiliejui. Todėl natūralu, kad sezonas buvo ramesnis.
Bet ir šiemet turėjome vieną premjerą - muzikinį spektaklį vaikams „Mamulė Mū". Kūrėme jį Kalėdoms ir vaidinome visą sezoną (tai buvo dažniausiai rodytas spektaklis šį sezoną - red.). Kaip ir kiekvienas naujas spektaklis, jis tobulėja. Spektaklis mėgstamas vaikų, kaip ir knygelė, pagal kurią jis pastatytas. Aktoriams patinka jį vaidinti. Mane tai labai džiugina (juokiasi).
Dar labai džiaugiamės atnaujintu spektakliu „Išėjau aš stotin". Jį atkuriant prisijungė režisierius Aidas Giniotis. Kauno festivalyje „Teatrų pavasaris" su šiuo spektakliu laimėjome žiūrovų prizą.

L.P.: Tai visai neblogas sezonas...

Justas Tertelis: Man jis buvo geras...

A.V.: Pernai labai trūko laiko „išsivaidinti", pasidžiaugti. Nes norėjom padaryti labai daug, ir nebuvo kada nė stabtelėti. O šiemet galėjome sau tai leisti. Žinant „Keistuolių teatro" specifiką premjeriniuose spektakliuose paliekama daug vietos žiūrovų reakcijoms. Po premjeros spektaklis keičiamas į vieną ar kitą pusę....

Vaidotas Žitkus: Turėjome galimybę pasitikrinti, kaip publika priima naujus spektaklius, kaip jie gyvena... Pvz., „Pinokio kronikos" - sukurtas 2009 m. pavasarį, o tikrąjį kvėpavimą įgavo šį sezoną.

 

L.P.: Yra tokių spektaklių, kuriuos keistuoliai vaidina jau keletą metų. Kas su tais spektakliais atsitinka, kaip jie keičiasi? Štai „Dūkstantmečio kurmis" Keistuolių teatro scenoje jau daugiau kaip dešimt metų.

A.S.: Kiekvienas spektaklis yra atskiras atvejis. Aišku, kai kurie spektakliai laikui bėgant išsikvepia. „Dūkstantmečio kurmį"- sukūrėme prieš dešimt metų. Iš pradžių jis buvo sukurtas kaip kalėdinis spektaklis, paskui vaidintas vasaros gastrolių metu, kaip koncertinis variantas. Spektaklis patyrė labai daug išbandymų ir kelis kartus atgimė. Bet... aktoriai irgi nejaunėja, bręsta, sensta, taigi neišvengiamai artėja laikas, kai teks su šiuo spektakliu atsisveikinti. Bet taip ir su kitais spektakliais. Nes spektaklis yra gyvas tol, kol aktoriai nori jį vaidinti, kol jis randa atgarsį žiūrovų širdyse.

A.V.: Yra dar tokių spektaklių, kurie yra seni, bet žiūrovai į juos eina, jų laukia. O aktoriai po tam tikros pertraukos vėl „atrandą tą patį spektaklį".

J.T.: Jei tu išeini į sceną ir jauti žiūrovų reakciją, bendravimą, tai reiškia, kad spektaklis yra gyvas. Mes labai daug improvizuojam. Kiekvieną kartą tas pats spektaklis yra vis kitas. Nuo to, kaip publika reaguoja, kaip sekasi bendrauti su žiūrovais, labai daug kas gali pasikeisti. Tokia Keistuolių teatro tradicija.

A.S.: Aš manau, kad spektaklį galbūt reiktų baigti vaidinti, kol jis dar yra gyvas, kol dar aktoriams įdomu jį vaidinti, o žiūrovams - žiūrėti. Juk negali laikytis visada už senų dalykų.

 

L.P.: Kokius spektaklius - vaikams ar suaugusiems - jums vaidinti yra įdomiau?

J.T.: Man, kaip aktoriui, nesvarbu, kokį spektaklį vaidinu - vaikams ar suaugusiems. Vaidmeniui ruošiuosi taip pat...

A.V.: Iš tiesų keistuolių teatras keičiasi: iš pradžių tai buvo labiau teatras vaikams. Bet jis auga kartu su publika, kuri pradėjo eiti į keistuolių spektaklius, kai teatre vaidino keturi aktoriai, dabar tie mūsų žiūrovai jau suaugo, taigi mes jiems rodome suaugusiems skirtus spektaklius. Bet aš manau, kad keistuolių teatras niekada neatsisakys spektaklių vaikams.

A.S.: Tie žmonės, kurie gal nedažnai lankosi mūsų teatre Keistuolius iki šiol laiko vaikų teatru...Iš tiesų, kai susikūrė „Keistuoliai" jie užėmė teatro vaikams nišą.

V.Ž.: Tačiau net ir spektakliai vaikams yra ne tik vaikams, bet platesnei publikai, dažnai su prierašu „visai šeimai". Jie įdomūs ir suaugusiems. Arba atvirkščiai. Spektaklis „Škac mirtie, visados škac" skirtas suaugusiems, bet jį mielai žiūri ir moksleiviai, paaugliai.

 

L.P.: Ar per krizę nepasigedote žiūrovų dėmesio?

A.S.: Aišku, jaučiasi, kad yra krizė, žmonių šiek tiek mažiau, bet džiugina, kad tie tikrieji mūsų žiūrovai vis dėlto ateina į teatrą. Pavyzdžiui, Kauno festivalyje arba Rokiškyje - visur pilna salė. Jautiesi laukiamas, ir todėl dar labiau norisi išsaugoti tą ištikimąjį žiūrovą...

J.T.: Bet keistuolių teatras nesistengia kurti masinės kultūros, nepataikauja publikai. Jei žiūrovas, dar būdamas vaikas pamatė spektaklį, kuris jam patiko ir vis dar ateina į mūsų teatrą, tai rodo, kad teatras nesivaiko pigių blizgučių, kuriais taip stengiasi sužibėti televizija. Teatro credo: „įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose" jau daugelį metų pasiteisina...

A.S.: Išties, dabar visi taip masiškai veržiasi į televiziją, visokius konkursus, dainuoja ir šoka... Nors aš nesu prieš televiziją, bet manau, kad greitai mes tapsime žymūs jau vien tuo, kad taip nedarome. Tikiu, kad ateina laikas, kai gyvas aktoriaus ir žiūrovo kontaktas taps labai reikalingas. Ir tai teatro ateitis.

V.Ž.: Gyvas teatras...

J.T.: Taip, būtent. Teatras „be ketvirtosios sienos", kur aktoriaus nuo žiūrovo neskiria jokios tikros ar menamos užtvaros.

 

 

 

 



Naujienų prenumerata